Ar perpiešim „Šilutės sieną“?

Šilutė jau spėjo pagarsėti vienu iš matomiausiu ir naujausiu savo projektu „Šilutės siena“. Apie pusės kilometrų AB „Šilutės baldai“ įmonę juosiančioje tvoroje meninėmis priemonėmis pavaizduoti Šilutės istoriniai bei su šiuo karštu susiję praeities įvykiai.

Keletas ten pavaizduotų istorinių epizodų tapo istoriko Rubeno Bukavicko atspirties tašku dailinantis savo moksliniais tyrimais viešoje paskaitoje „Klaipėdos krašto apgyvendinimas 1945-1960 metais“. Istorikui į akis krito tai, kad dabartiniai buvusios Klaipėdos krašto gyventojai – šilutiškiai taip pat – nežino ar nepakankamai žino šio krašto praeitį.

Tai neturėtų būti labai didelis priekaištas, nes iki neseno laiko apie tai, kas vyko šiame krašte po 1944 metų spalio, nebuvo nieko plačiai rašoma ar kalbama. O šio krašto žmonės tiesiog gyveno kasdienį savo gyvenimą. Tačiau į kai kuriuos istorinius dalykus vis tik galėjo atidžiau įsigilinti vietos istorikai, kai buvo aptariama, kas toje sienoje turėtų būti pavaizduota.

Klaipėdos universiteto doktorantas R.Bukavickas jau keletą metų tyrinėja Klaipėdos krašto praeitį po 1944 metų. Jo šaltiniai – Lietuvos archyvai. Jais remdamasis jis aiškinasi, kas čia ir kaip vyko. R.Bukavickas minėtoje paskaitoje ir atkreipė dėmesį, kad du netoliese esantys istoriniai „Šilutės sienoje“ pavaizduoti epizodai prasilenkia su tikrove. Viename kalbama, kad 1944 metais Šilutės mieste lieka tik septyni gyventojai, o jau gretimame sakoma, kad 1945 – 1988 metais prasidėjo pramonės plėtra. Tai, anot istoriko, neatitinka realybės, nes dar kurį laiką po karo Šilutė iš vis buvo valdoma karinės valdžios. O žmonių, galinčių dirbti pramonėje, šiame okupuotame krašte dar ilgai nebuvo. Kaip po karo čia radosi naujieji gyventojai, apie tai plačiai savo paskaitoje ir kalba istorikas.

Jis dalinasi savo pastebėjimais ir apie pramonės plėtrą Lietuvos TSR, tuo pačiu ir Klaipėdos krašte. Su šiuo procesu yra susijęs dar vienas gyventojų perkėlimas 1951 – 1955 metais.  Bet tai buvo tik pradžia. Tuo metu iš Dzūkijos kas savo noru, kas prievarta čia ir atvyko. Būtent tais metais į kraštą atsikėlė ir nemažai lenkų. Įdomu, kad tuomet, kaip liudija archyviniai dokumentai, jų bijota. Pagal turimus dokumentus, tuomet atvyko apie 700 šeimų – tai apie 3500 naujų gyventojų.

Baigdamas paskaitą R.Bukavickas vėl atsigręžė į dar vieną „Šilutės sienos“ epizodą. Jame sakoma, kad 1941 metų rugsėjo 27 dieną Šilutė paskelbiama miestu. O tai iliustruojama sakant, kad „mes nebe kaimiečiai“. Sutikdamas su data, istorikas liūdnai konstatuoja, kad nuo 1945 metų Šilutė vėl tapo kaimu: iki 1960 metų rytais ir vakarais kuriam laikui būdavo uždaroma centrinė miesto gatvė, nes tuo metu „miestiečiai“ varydavo savo gyvulius į ganyklas ar iš jų. Jie taip pat būdavo ganomi ir miesto aikštėse. Gyventojų apranga taip pat buvo toli gražu ne miestietiška. Istorikas liūdnai baigia savo paskaitą, kad didžiosios dalies po karo į kraštą atsikėlusių žmonių praeitis buvo skurdi – „jie ne kokį turtą su savim į šį kraštą atsinešė“.

12

Be the first to comment on "Ar perpiešim „Šilutės sieną“?"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*