Apie Žalčio vaikus, bites, muziką ir MOKYTOJĄ

Liepos 8 dieną, 13 valandą, po šv. pamaldų Švėkšnos švento apaštalo Jokūbo bažnyčioje, koncertuos vienas žinomiausių Lietuvos smuikininkų Martynas Švėgžda von Bekker‘is. Koncertuos liepos 11 dieną jis taip pat ir Nidoje, liepos 13 d. – Juodkrantėje, liepos 15 d. – Priekulėje.   

O liepos 18 dieną Šilutės meno mokykloje M. Švėgžda von Bekker‘is surengs meistriškumo pamoką. Po jos vyks susitikimas – pokalbis apie lietuvių identitetą ne tik su juo, bet ir jo mokytoju, filosofijos profesoriumi, fenomenologijos virtuozu ir lietuvių tautosakos išminčiumi iš JAV Ohajo universiteto Algiu Mickūnu. 

Liepos 19 dieną Kintų muzikos festivalyje drauge su Klaipėdos kameriniu orkestru bei violončelininku Mindaugu Baškumi M. Švėgžda von Bekker‘is surengs koncertą „Migruojantys paukščiai“.   

Artėjant šiems koncertams priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė paprašė smuikininko atsakyti į keletą klausimų. M. Švėgžda von Bekker‘is mielai sutiko.

O pradėjo M. Švėgžda von Bekker‘is nuo „Žalčio vaikų“.

Galėtume šia tema „sugroti“ duetą. Aš šia tema taipogi domiuosi. Čia gali išsivystyti „Žalčio vaikų“ sonata, kai kuriamos mišrios šeimos. Kas bus jų vaikai? Koks bus jų identitetas? Viskas priklauso kieno šalyje gyvens – tėvo ar motinos tėvynėje. Jei paklaustų vokiečio, ar jis myli savo tėvynę, jis atsakytų, kad gali mylėti savo vaikus, žmoną, bet Tėvynė jam kelia klaustukų…

Ponas Martynai, Jūsų genotipe rasime visą puokštę kelių tautų genų. Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą būti lietuviu? Supažindinkite skaitytoją su Jūsų šeimos genealoginiu medžiu. Už ką esate labiausiai dėkingas savo tėvams, seneliams? Kokią rolę menininko gyvenime vaidina temperamentas?

Mano pasirinkimą būti garbingu savo šalies atstovu, kurioje gimiau ir augau, kur gimtąją lietuvių kalba buvau augintas, auklėtas ir mokytas, nulėmė tiktai mano šeimyninė aplinka, t.y. tėvai ir seneliai. Sekiau ir šiandien seku jų pavyzdžiu.

Meilė Tėvynei nei karto nebuvo įvardinama žodine išraiška – ji buvo išgyvenama, matoma šeimos narių veiklose ir visuomeninėse pozicijose. Tais retais atvejais, kai užvirdavo gilesnės ir „pavojingesnės“ kalbos siaurame senelių ir tėvų ar jų bičiulių rate, suaugusių būdavo susižvalgoma, ar mums su sesute Justina bus leidžiama likti kambaryje, ar geriau eiti kur kitur pažaisti, paskaityti knygas ir kt. Aš iš visų jėgų stengdavausi išlikti pokalbių erdvėse. Matydavau, kad kažkas šeimos narių veiduose smarkiai keisdavosi pokalbio metų, mačiau, kad tai jiems iš ties nepaprastai svarbu.

Būdamas 16 metų savo pirmajame CCCP pase, vėliau LTSR Vilniaus konservatorijoje studento pažymėjime, pasirašiau dvejomis Švėgždos ir tada dar Bekerio pavardėmis, už ką buvau iškviestas aiškintis į dekanatą. Nes toks aš viduje jaučiausi, tik toks aš šiandien ir esu. Apart gimtosios lietuvių kalbos, vokiečių, lenkų, rusų, čekų, jidiš, prancūzų ir anglų kalbos, kurios vyravo iš įvairių šalių svečiams namuose besikeičiant. Pradžioje išmokau tas kalbas atskirti, o po to pamačiau neįtikėtinai daug panašumo bei tarpusavio sąsajų. Kai kurios labai man patiko, o kitos ir greit prigijo.

Dar vaikystėje, neretai patirtose patyčiose, pajuokose dėl itin tamsaus gymio dažnai pravardžiuojamas žydu ar „čigonu – žodžiu kitas – ne savas, jau tada jutau visuomenės, kurioje esu gimęs, ribotumą ir tamsą, auklėjimo ir švietimo stoką ir aiškiai supratau, kad pas mus namie šeimos rate iš ties viskas visai kitaip nei kitur.

Mūsuose klestintis ribotumas, patirčių ir žinojimo stoka, prietarai ir klaidingi įsitikinimai, kompleksai ir baimės, o iš to savaime kylantis šalia esančio dergimas, iškeliant save į aukštumas, patyčios, agresijos, žūtys ir įžūlus elgesys gatvėje bei keliuose, kriminalai namuose po išsiveržusių alkoholizuotų užstalės „šventinių“, psichopatinių priepuolių, mums yra žinoma ir labai nemaloni kasdienybė, kurią stengiamės, mylėdami Lietuvą, nutylėti būdami svetur.

O kas norėtų tokioje aplinkoje kas dieną būti, kurti ir gyventi, o ir dar prastai uždirbant tverti žeminimą ir kęsti pastovų psichologinį diskomfortą?

Bendraudamas ir keliaudamas matau, kad būtent dėl šių esminių priežasčių Lietuvą palikę tėvynainiai tiesiog bijo grįžti namo. Jų dauguma šneka apie savo vaikų ateitį: Lietuvos vaikų darželius, mokyklas, ugdymą bei visuomenes normas, pilietiškumo nebuvimą, susivokimo bei modernaus XXI a. Lietuvos visuomenės, esančios jau visame pasaulyje, vienijančio susivokimo – identiteto stoką.

Išduosiu Jums savo pravardę dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių katedroje (mat kolegos gyvi, tai ir mano pravardė dar nemirusi…). Man tai perdavė mano studentai, kurie lankėsi ir girdėjo iš mano kolegų lūpų, profesoriau… Tad aš esu „Fonas“. „Kličkė“, kaip sovietinėje cypėje, mat pavardėje Švėgžda von Bekker „von“ tariama „fon“. Ir vėl neatitikau. Štai taip ir prasidėjo mano dėstytojo darbas 2003 m. Lietuvos postsovietinėje aukštojoje mokykloje grįžus po 16 metų garsinant Lietuvą Vokietijoje, Prancūzijoje ir vėliau visoje Europoje. O kas vyksta kitose Lietuvos įstaigose papasakosite ko gero Jūs patys, mieli skaitytojai…

Man dar mažam būnant tapo po truputį pastebima, kad kažkas, ko aš niekaip negalėjau pradžioje įvardinti, pas mus namie buvo kitaip nei gatvėje ar sovietinėse įstaigose. Ir tai, kas dar tada apskritai buvo netoleruotina ir kartais pavojinga. Nes pas mus lankėsi ir jautėsi saugiai be galo daug skirtingų kultūrų žmonių ne tik iš Sovietų sąjungos bet ir iš užsienio šalių: tolimų giminių, įvairių veikėjų, svečių, tėvų ir senelių kolegų, bendraminčių, mokinių, studentų, šnekančių skirtingomis kalbomis, turinčių skirtingas – savas tradicijas, papročius, pažiūras, religijas, pasaulėžiūras ir veiklas.

Jei trumpai, tai tolimų mūsų šeimos protėvių heraldika – vėliavos jau buvo iškeltos Žalgirio mūšyje. Skirtingų kitų valstybių piliečiai tapo mūsų šeimos nariais, mano pro pro pro.. seneliais ir senelėmis, tarp jų lietuvių, vokiečių, lenkų, ispanų, žydų, prūsų, Rytprūsių, karaimų, bulgarų tautybių. Tolimų giminaičių saitai seka į visus planetos kontinentus ir yra persimaišę dar ir su daugelių kitų, mums Europoje mažai žinomų pasaulio kultūrų. Nežiūrint to, buvau Vilniuje auginamas lietuviškoje dvasioje ir mūsų šeimos tradicijose. Tik nebuvau blondinas ir neturėjau ryškiai mėlynų akių.

Įdomus Jūsų klausimas apie temperamentą… Atsakysiu Jums paprastai, iš muzikinės pusės, – tai jausmai ir empatija – atjauta.

Ji man suvirpa kaskart, kai jaučiuosi asmeniškai paliestas, o tai pasitaiko nepaprastai dažnai. Jaučiu, kad Pasaulis yra mano namai ir lenkų, karaimų, lietuvių, bulgarų, vokiečių ar kitų muzika tampa mano vidinio pasaulio neatsiejama dalimi. Nuo lyrinių dainų man kaupiasi ašaros, nuo aistringų šokių kojos kyla pačios šokti ir rankos atlieka būtent tuos tinkamus ritmui judesius, žestus, kurių reikalauja muzika…

Kokią rolę, formuojant jauną menininką, vaidina mokytojas? Keletą žodžių papasakokite apie smuikininką Katilių.

Mokytojas – tai antras po šeimos asmuo, formuojantis jauną žmogų gyvenimui. Tai veiklos – mokslo įgūdžių ir, neretai, dvasinio lavinimo ryšys. Jis priklauso nuo Mokytojo gebėjimų bei patirties, o taip pat ir nuo mokinio pastangų indėlio ir pasišventimo.

Jaučiu, kaip giliai liko mano pasąmonėje Šviesios atminties smuiko mokytojai Tadas Šernas ir E.Armonienė, pamenu trumpą, bet įdomų etapą su tik ką iš po studijų Maskvoje grįžusia G. Vytėnaite, taip pat ir konsultacijas su dar ten studijavusia jauna virtuoze I. Armonaite.

MOKYTOJO – MOKYTOJOS temą verta atskiro pokalbio, straipsnio, radijo ir televizijos laidų. Tai neapsakomai daug apimanti, ypač šiuo metu Lietuvai svarbi, gili, sakyčiau, opi tema. Deja, švietimo struktūrinės pertvarkos, Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, nebuvo vykdytos. Apie tai ne kartą diskutavome su Šviesios atminties Leonidu Donskiu. O gairių, kur link eiti bei kaip norime auklėti savo jaunąją kartą, dar ir po šiai dienai neturime.

Raimundas Katilius ne dėstė, o gyveno muzika. Jis greit pajuto, kad aš siekiu su smuiku arba visko arba, geriau, nieko. Tad mano paskaitos tęsėsi jam nežiūrint į laikrodį, dažniausiai vakarais nuo 21 val. vakaro pas jį namuose P.Cvirkos gatvėje Vilniuje. Būdavo kartais, kad kas nors iš mano namiškių Maestro paskambindavo atsiklausti, ar aš vis dar pas jį esu. Aš prašiau šeimos nesijaudinti, neskambinti ir netrukdyti. Juolab, kad išėjęs iš „naktinės“ paskaitos sėdėdavau dar apie 15 minučių blausiai apšviestoje laiptinėje ant laiptų ir užsirašinėdavau Katiliaus pastabas pieštuku į natas, kad „neišgaruotų“. Dėstytojas nepakentė, jei aš ką nors pamiršdavau… Aš jį taip gerbiau ir mylėjau, kad negalėjau elgtis kitaip. Tiesa, Jis buvo taip pat Maskvos absolventas ir „kličkę“ iš jo gavau „Maestro“, kurią taip pat prie progos išgirsdavau ir nebūtinai labai jau maloniai… Toks buvo laikas tada Lietuvoje.

Pamokos buvo negailestingai sunkios, gyvos, nepaprastai įdomios, aistringos, skausmingos, informatyvios, praktiškos, pakaustančios ateičiai, ir, nežiūrint to kieto, ciniško ir kartais, atrodytų, nežmoniško būdo, su nepaprastai daug paslėptos meilės ir atsidavimo esmei – MUZIKAI. Su muzika ant scenos Jis ir iškeliavo Amžinybėn…

Koks ryšys tarp senelio Bacho ir jauno lietuvio Martyno Švėgždos? Ar į Jūsų programą bus įjungta Bacho Čakona?

Pernai man sukako pusė šimto metų, tad jaunuoliu jau nebesu. Tačiau polėkio ir jėgų iš ties dar nestinga. Tam darau penkis tibetiečių pratimus, skaitau mantras, atlieku meditaciją. Per 45 minutes pasikraunu energijos, avižų košės ir startuoju.

Grįžtant apie mokytojus, norėčiau vis tik pabrėžti, kad visi šeimos nariai buvo man svarbiausiais mokytojais, o ir visi iš ties dirbo dar ir pedagoginį darbą. Tad paklausęs pirmosios savo smuiko mokytojos, virtuozės ir smetoninės Lietuvos pirmojo smuiko, smuiko mokyklos Lietuvoje pradininkės, mano močiutės Elenos Strazdaitės – Bekerienės apie J.S.Bach‘ą, norėdamas suprasti, kaip ši genijų smuikuoti, išpildyti, kaip suprasti, gavau štai tokį aiškų ir, sakyčiau, nepaprastai lietuvišką, su gamta susijusį paaiškinimą pradedančiam smuikininkui: „Bach‘as – tai nepaprastai dainingas muzikinis upelis, kuris suteka į sonatines upeles, vėliau į plačias koncertines ir simfonines upes, o po to į gigantiškus oratorinius okeanus. Taip ir Bach’o muzika – joje tada skamba daug upelių vienu metu iš viso pasaulio…“. Aš mokėjau vokiečių kalbą ir žinojau, kad „Bach“ reiškia iš ties upelį, tačiau taip gražiai, paprastai ir aiškiai suvesti upeliuką su polifonija – daugiabalsiškumu – reikia iš ties būti Mokytoju.

Iš ties, mielai ruošiu J.S.Bach’o Čakoną. Ji jau tapo neatskiriama mano solinių programų ir mano gyvenimo dalimi, nes be smuiko dar negyvenau, o Čakona mane lydėjo per visus gyvenimo džiaugsmus ir skaudžiausias netektis…

Programoje pristatysiu publikai pluoštą jaunų ir gabių Lietuvos kompozitorių su nauju CD įrašu „Lietuvos XXI a. raiška smuikui“, o koncerto pabaigai – „bombinkė“ romantikos gerbėjams: W.H.Ernst’o airių liaudies dainos „Paskutinę vasaros rožę“ tema, ne kartą „varvinusi ašarą“ mano artimoms gerbėjoms ir prietelkoms.

Galite pats suformuluoti Jums rūpimą klausimą?

Tai XXI a. savitas – modernus lietuvių, Lietuvos piliečių ir Lietuvą mylinčių žmonių identitetas. Apie tai mąstau kasdieną, diskutuoju su artimais internetu, kalbuosi Tėvynėje.

Su dabartiniu savo mokytoju Algiu Mickūnu (Ohio Athens State University), filosofijos profesoriumi, fenomenologijos virtuozu ir lietuvių tautosakos išminčiumi, susirašom laiškais, susiskambiname. Jį pakviečiau į šia tema rengiamas atviro rato diskusijas Kintų muzikos festivalyje liepos viduryje. Mane visada domino tai, kas mums, Lietuvoje išaugusiems ir su lietuviška daina, duona, diena suaugusiems, nežiūrint į skirtingumus ir savitumus, yra bendra ir nekintamai vienodai svarbu bei sava.

Bitė yra mano vedlė karalienė.

Senelis J.Švėgžda buvo bitininkas, pagonybės žinovas, pasakorius, pasakų autorius. Bitė mūsų kultūroje yra šventa ir kaip žmogus bei žirgas – miršta. Kiti, gi, gyviai stimpa, dvesia ar krato kojas…

Tad susitelkęs į šių neįtikėtinų vabzdžių ypatybes, o dar daugiau į mūsų pačių tautos pajautą bei įsigilinimą į bites per kasdieninius rūpesčius, tradicijas, dainas, pasakas, šokius, mitus ir meilę pasauliui bei gamtai, mus supančiai aplinkai, supratau, kad nieko toli nebereikia ieškoti – viskas kaip ant delno.

Mickūno žodžiais, esame tauta nepraradusi kosminio muzikalumo, sugebanti apdainuoti viską kas mus supa. Mes esame muzikali tauta. Mes sakom ir „garsus žmogus“ apie tą, kuris yra ko vertas ar nusipelnęs – „štai ten ošia, šlama žalia girelė“. Lietuvis „sutaria“ dainuodamas sutartines, lietuvio darna pataria, kaip elgtis – tai darna, dermė ir visai kita moralė negu diktatas ar karalių bei popiežių įsakymai.

Siekis įsiklausyti į paveldą, to kas skamba šalimais, stengtis kurti novatoriškumo pagrindais, atsiremiant į mūsų pačių tūkstantmetinį paveldą.

Įsiklausius į bites ir bičiulių pasaulį supratau apie pamatinės vertybės tarp Lietuvoje artimų draugų – bičiulių bei jų santykius. Šia tema mielai norėčiau diskutuoti.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*