Alyvos žydi, – kodėl nežydi širdis?

Siūlome naujausios šilutiškės poetės Dalios Žibaitienės kūrybos: keletą jos HAIKU ir šiaip pastebėjimų…

Kaštonų žvakės
užsidegė nerimu, –
grūmoja gaisru…

***
Diena prašvinta
su Ukrainos skausmu,
gęsta su viltim.

***
Medžiai su lapais,
dangus su debesimis,
mes – su nerimu.

***
Alyvos žydi, –
kodėl nežydi širdis? –
Jai trūksta tylos.

***
Buvo pragaras,
o gal juodoji skylė?
Dabar – tai karas.

***
Šis pavasaris
buvo šaltas, netikras, –
lauksime kito.

***
Jauno nuotrauka –
sustojęs akimirksnis,
įveikęs laiką.

***
Vasaros žaibai!
Ar tikrai? Gal tai aidas
iš Ukrainos…

***
Laisvė, orumas –
lyg liepsnojantis krūmas
mūsų širdyse.

***
Žydi šermukšnis, –
duos uogų paukščiams ir mums.
O ką duosime mes?

***
Grįžtu praeitin.
Ten visos mūsų dienos –
renkuos gražiausią.

***
Jau liepų žiedai
išsiskleidę. O žodžiai?
Dar laukia eilės…

***
Po kaitros – lietaus,
po nerimo – ramybės
mums atseikėta.

***
Žmogaus kūryba –
Dievo didi dovana
vakar ir šiandien.

Spalvos
Diena pragrojo
valandų klavišais
ir nesustojo
ties viena nata –
kartojosi ir keitėsi jos visos:
balta, juoda
ir vėl kita spalva.

Į naktį ėjom, –
vedė baimės akys,
juoda virš mūsų plakės
vėliava,
o žemė mainėsi ir sakė:
Palaukit ryto,
vėl plazdės balta.

Sujunkime rankas
Sujunkime rankas,
sujunkim širdis, –
atklydusi banga
sužvarbusius sušildys,

atneš vilties su vėjais,
o gal nakčia pravirkdys,
kad grįžtų, kas išėję,
ir dirbtų tie, kas dirbę.

Tik metai eis, kaip ėję,
vis suks gyvybės ratą…
tikėkim, kuo tikėję,
atminkime, ką matę.
2022-04-10

Pasiklydę
Laukai jau pražydę
ir jūra banguoja,
o mes – pasiklydę
į naktį
į juodą,
per griūvantį miestą,
nudegintą plynę.
O mes pasiklydę,
kai obelys žydi,
kai vėjai nuo marių,
kai dirvą jau aria,
o mes pasimetę.
Ką piktosios jėgos numatę?
Jau paukščiai į lizdą
sugrįžę,
tik mes pasiklydę.
2022-05-15

Rožės
Ant stalo penkios rausvos rožės
į visus žvelgia išdidžiai,
kvepėjo, skleidė savo grožį
ir sakė – niekad neišeis
iš tų namų ir to pasaulio…

Bet nejučia į mano saują
subiro vystantys žiedai…

Tiktai viena dar atkakliai
apdžiūvusi raudonai žydi,
keistus apmąstymus palydi,
kai gęsta saulės spinduliai…
2022-05-14

Dėkoju Tau
Žiūriu į žemę ir mąstau:
kodėl aš čia atsiradau,
kieno ranka į kelią vedė?
Kaip nusilenkti Tau,
Dangau,
kad žalią tėviškę matau
Ir lapais vainikuotą medį.

Nuo pat pradžios
lig pabaigos
aš, saugoma šviesios jėgos,
ir per kalvas,
ir per pakalnes,
nešuosi meilę Lietuvos,
išsaugotą vaikams ir ainiams.
2021-10-14

Be the first to comment on "Alyvos žydi, – kodėl nežydi širdis?"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*