25-toji vydūniečių vasaros stovykla Bitėnuose

Jau kone istorija tapo kasmetinės Lietuvos Vydūno draugijos vasaros stovyklos Bitėnuose. Šiais metais šios draugiškos ir visuomeniškos bendruomenės nariai, vienijami Mažosios Lietuvos filosofo Vydūno gyvenimo bei jo veiklos ir kūrybos pažinimo džiaugsmo, jau 25 kartą stovyklauja prie buvusio Martyno Jankaus muziejaus, kuris 1981 metais buvo įkurtas tuometinėje Bitėnų pradinėje mokykloje.  

Mintis surengti tokią stovyklą 1992 metais kilo Vydūno draugijos vadovams Vaciui Bagdonavičiui, Algiui Jucevičiui bei kitiems, nes reikėjo prieš metus „atrastas“ Bitėnų kapinaites dar gerokai patvarkyti bei paversti jas Mažosios Lietuvos panteonu. Atrastas jas galima pavadinti dėl to, kad iki 1991 metų rudens tik vietos žmonės žinojo, kad Rambyno kalno papėdėje, tankiai apaugusiuose miško brūzgynuose, yra senosios kaimo kapinės, kuriose Amžino poilsio yra atgulę Bitėnų kaimo gyventojai. Siauras, vos įžiūrimas takelis tuomet vedė tik iki Martyno Jankaus bei Grigolaičių šeimų kapų.

Nutarus čia perlaidoti Vydūną, 1991 metų rugsėjo mėnesį buvo surengta kapinių tvarkymo talka, į kurią suvažiavo žmonės iš kone visos Lietuvos. Į pavakare, po labai intensyvaus talkininkų darbo, atsiskleidė tų kapinių grožis. Nors ir pamačius bei vėl į žemės paviršių iškėlus augalų nustelbtus čia buvusius senuosius paminklus bei atkūrus palaidojimo vietas, dabar matomam Bitėnų kapinių vaizdui įgauti reikėjo dar daug darbo. Jo ir ėmėsi Vydūno draugijos nariai.

Bitėnų kapinaičių vartai rudenį.

Bitėnų kapinaičių vartai 2016 metų rudenį.

Šiandien atvažiavus į šias labai jaukias ir be galo mielas Bitėnų kapinaites, už jų sutvarkymą bei dabartinį jaukumą, turime būti be galo dėkingi Vydūno draugijos vadovams, bei jos nariams. Nuo 1992 metų kasmet liepos – rugpjūčio mėnesiais stovyklaudami Bitėnuose, pagal architektų Marijos ir Martyno Purvinų projektą, jie žingsnis po žingsnio aptvėrė šias kapinaites tvora. Nors ir šiek tiek nukrypo nuo pradinio architektų sumanytų vartų projekto, iš aukotų lėšų savo jėgomis pagamino bei įstatė metalinius vartus. Augalus kapinėms parinko, pasodino bei iki savo mirties jais rūpinosi šilutiškis Julius Balčiauskas. Žinoma, vydūniečiams padėjo, jų darbą rėmė bei, esant būtinybei, talkino Pagėgių savivaldybė, jos vadovai bei kitų čia esančių įstaigų bei organizacijų darbuotojai. Kasdienine šių kapinių priežiūra visą laiką rūpinosi Pagėgių savivaldybė, skirdama jų sargui išlaikymą.

Vydūniečiai stovykloje Bitėnuose.

Vydūniečiai šių metų stovykloje Bitėnuose.

Šiais metais į jubiliejinę 25-tąją stovyklą vėl suvažiavę Lietuvos vydūniečiai, daug darbo neturėjo. Todėl kaip ir kasmet įsikūrę svetingosios Birutės Žemgulienės sodybos sode, lankė Bitėnų kapines, bendravo tarpusavyje, gilinosi į Vydūno kūrybą. O taip pat svečiavosi Kintų Vydūno kultūros centre, Pagėgių bei Šilutės viešosiose bibliotekose. Čia pristatė savo naujausią draugijos veikalą Vokietijoje gyvenančio žurnalisto, rašytojo, baltisto parašytą Leono Steponausko knygelę „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties“. Pagėgiuose vydūniečių susitikimas su bibliotekos skaitytojais buvo sėkmingesnis, nes ten pavyko šiuolaikinių technologijų pagalba užmegzti tiesioginį ryšį su Vokietija ir pabendrauti su L.Steponausku. Jis pasidžiaugė Pagėgių savivaldybės bei jos mero Virginijaus Komskio požiūriu į Vydūną, jo kūrybinį palikimą bei į siekiamybę Pagėgių krašte įamžinti šio visuomenės veikėjo palikimą bei atminimą.

Susitikimuose ir Pagėgiuose, ir Šilutėje Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas trumpai apibūdino draugijos veiklą bei supažindino su kitais 2018 metais suplanuotais Vydūno metais. Trumpai pristatė ir numatomus darbus. Tačiau daugiausiai dėmesio T.Stanikas skyrė aptardamas knygoje „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties“ išdėstytus faktus.

Šilutės F,Bajoraičio viešojoje bibliotekoje T.Stanikas pasakoja apie naująją knygą.

Šilutės F,Bajoraičio viešojoje bibliotekoje T.Stanikas pasakoja apie naująją knygą.

1944 metų spalį iš Tilžės su frontu į Vokietiją pasitraukęs Vydūnas, galutinę savo gyvenimo stotelę – Detmoldo miestą – pasiekė po dviejų metų sunkių ir labai varginančių klajonių karo bei pokario keliais. Vis tik, nežiūrint sunkumų, Vydūnas nei akimirkai neapleido savęs tobulinimo skaitydamas knygas bei medituojant kreipdamasis į Didįjį Slėpinį. Vokietijoje jis parašė bei išleido dar šešias knygeles. Jų tarpe iš sanskrito į lietuvių kalbą baigė versti bei išleido Indų Dieviškąją giesmę „Bahavadgitą“.

Vydūniečiai Šilutės bibliotekoje.

Vydūniečiai Šilutės bibliotekoje.

Daugelį savo patirčių bei išgyvenimų tremtyje iki pat mirties 1953 metų vasario 20 dieną, jis trumpai nupasakojo kasdieniais įrašais įvairiuose lapeliuose. Jie bei nemaža dalis Vydūno susirašinėjimų išliko jo archyve, kas palengvino rekonstruojant jo gyvenimą Vokietijoje. Tai yra pateikta naujoje L.Steponausko knygoje. Susipažinęs Vydūno archyvu apie Vydūno gyvenimą ir jo patirtis papasakojo T.Stanikas.

Susitikimo metu taip pat buvo kalbama ir apie Vydūno tikėjimą. Vydūnietis Audrius Daukša skambino baltiškomis kanklėmis ir drauge su visais padainavo keletą dainų.

Be the first to comment on "25-toji vydūniečių vasaros stovykla Bitėnuose"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*