Vydūno sveikinimai Lietuvai, 1918 m. paskelbusiai nepriklausomybę

Vyd_svekinimas-01

Vydūnas jau savo kultūrinės veiklos pradžioje tikėjo, kad kartą susiklostys palankios aplinkybės ir lietuviai sukurs nepriklausomą valstybę. Daugiau nei dešimtmetį iki Nepriklausomybės paskelbimo savo literatūrine kūryba, kalbomis ir straipsniais mąstytojas žadino tautinį lietuvių sąmoningumą ir puoselėjo nepriklausomos lietuvių valstybės viziją bei jos prasmę, o kartu užbrėžė esminius tos valstybės kūrimo uždavinius bei perspėjo apie galimus pavojus.

Pasak Vytauto Bičiūno, Vydūnas vienas pirmųjų Lietuvos rašytojų, skatinusių tautos išsivadavimą iš svetimųjų vergovės, tačiau rašytojui tai pirmiausia ne kova su ginklu rankose, bet „tautos tobulėjimas“, tautos žmonių augimas „iš vidaus“, jų sąmoningėjimas, tautos misijos suvokimas ir žengimas „Aukštybės mums skirtu taku“.[1] Vydūnas akcentavo dvasinę tautos ir jos žmonių laisvę bei žmoniškumą – jo manymu, tik tai yra tautos gyvybingumo, jos augimo ir pagaliau politinės nepriklausomybės, tautai sukūrus valstybę, tvarumo pagrindas.

Vydūnas:
Palaimingu būdu Lietuva turi gana to, iš ko jai gyvai išlikti, ir turi to, ką galėtų teikti žmonijai. Lietuviams yra sveiki dar prigimties linkimai. Ir jie atjaučia dar gyvai žmoniškumą. Sveikasis nesukraipytas protas sako jiems, jog tautos ateitis tegali derėti iš to, kad žmoniškumas yra laikomas tikru žmogaus turtu. Ir kad tąjį didinti reikia, jeib žmonės palaimingi pastotų, nes savaime suprantama, kad gyvas daiktas tiktai tegali smagus jaustis, jeigu jo esybė tarpsta. O žmogaus esybė yra žmoniškumas. Jam augti nėra [galimybių], kad patenkinami visokie geismai ir troškimai, kad kraujami turtai. Visa tat tik slopina jo atsilukštinimą. Bet lietuviai tai geriau išmano negu kitų tautų žmonės. O tą išmanymą jie turi nešti į pasaulį gyvu savo paveikslu. Tad Lietuva bus naujosios kultūros židinys. Tuo ji pelnysis buvimą. Ir tiek ji turės svarbumą pasauliui.[2]

1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, ją kovo mėn. 23 d. pripažino Vokietija. Šį pripažinimo dokumentą Lietuvos Tarybos pirmininkas iš Berlyno gavo gegužės mėn. 4 d., o „Lietuvos aide“ jis buvo paskelbtas gegužės mėn. 9 d.[3] Jau kitame „Lietuvos aido“ numeryje spausdinamas Vydūno laiškas, adresuojant jį Lietuvos Tarybai – sveikinant jos pirmininką ir išdėstant savo požiūrį, kas valstybės gyvenime yra svarbiausia:

Tilžėje, 1918 m. balandžio 10 d.
Tesie man leista Tamstai ir visai Lietuvos Tarybai, kaip Lietuvos atstovei šiuo svarbiu momentu, pasakyti nors keli žodžiai.

Negaliu dar visai atjausti, kiek tai reiškia, kad Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė Vokios yra pripažinta. Per labai tebeniaukia karas visą tolimesnį regėjimą.

Vienok yra man gyvos giedros vilties dėl Lietuvos ateities. Ir visai tvirtai tikiu, jog Lietuva išeis iš šių metų, nors labai nuskurdusi, vis dėl to pajaunėjusi ir jaunatvės pasitikėjimu bei jaunatvės galiomis: manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausių žmoniškumo reiškėjų.

Žmogus tam gyvena, kad nuolatai žymiau rodytų, jog jis yra žmogus. Ta galimybė yra jo esybėje, kuri yra žmoniškumas. Reikalinga tik tėra, kad žmogus visuomet ir norėtų būti žmogus.

Platonas vadina valstybę, tą tautoje augusią gyvatos tvarką ir žmoniškumo apraišką, didžiuoju žmogumi. Iš tikrųjų valstybė ir turi tą patį pagrindą bei tą patį uždavinį, kaip ir atskiras žmogus. Sakoma, Lietuva statoma ant demokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.

Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta. Kartais nuslėgtos jos pagaliau tik atlaiko viršų.

O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra parinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir kas dieną galėsime žvelgti į ateitį didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai.

Su tikra pagarba sveikina širdingai
Vydūnas.[4]

1921 m. Vydūnas pradėjo leisti žurnalą „Darbymetis“, kuris buvo skirtas „tautos dvasiai stiprinti“, aptarti neseniai nepriklausomybę paskelbusios tautos darbams, kurių išties buvo labai daug. Pirmajame jo numeryje mąstytojas publikavo Lietuvos Nepriklausomybei skirtą eilėraštį „Aukščiausioji dykybė“:

Tamsi nuslinko priespaudos sloga.
Ir žmonės džiaugsmo skrend sparnais
aukštyn, kur laukia jų dangaus šviesa
Pasveikinti nebepriklausomais.

O ką tai reiškia? Nors visi atjaustų!
Ar kad nebreikia vergauti kitiems?
Kad nebėra nežmoniškų valdovų
ant sprando vargšams jodinėt žmonėms?

Ar tai, kad patys gali viešpatauti?
Bet ką vargužiai veiks tam pašaukti?
Gal ims pavergt kitus, net savo brolius,
ir girsis savo nepriklausomybe!

Ar kad, kaip ūpas liep, galės gyventi?
Sukyla šis, ir linksminas smagiai.
Vėl atpučia kitaip, ir linkst giliai.
Kokia tai būtų jųjų viešpatybė?

Ne! Vien, kam nepriklausomi svarbu.
O ir tik tėr atsakyms viens teisingas:
Kad būtume tikrai priklausomi
tam, kas teisu, kas gera ir gražu.

Iš to atplūsta džiaugsmas ir gyvybė,
pakyla neįveikiama galia,
tvirtėja širdis, tarpsta žmoniškumas,
pati aukštoji nepriklausomybė.

Senai pasaulyj ši žinia gyva.
Daug vargęs kart kilnus žmogus ištyrė,
kas šiandien dar tūliems tikt pasaka,
kad summa libertas – Deo servire[5].[6]

Dar keli Vydūno tekstai „Lietuvių planai“, „Ką Lietuva pasauliui reiškia“ ir  „Žodis į lietuvių tautą“ yra čia


[1] V. Bičiūnas. Kovos dėl Lietuvos laisvės motyvai Vydūno raštuose. Židinys, 1927, nr. 6, p. 53–60.

[2] Vydūnas. Ką Lietuva pasauliui reiškia. Naujovė, 1915, nr. 3, p. 32.

[3] Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentas. Lietuvos aidas, 1918, nr. 55, p. 1.

[4] Vydūnas. Vydūnas – Lietuvos tarybai. Lietuvos aidas, 1918, nr. 56, p. 3.

[5] Aukčiausioji dykybė – Dievui tarnauti (Vydūnas).

[6] Vds. [Vydūnas]. Aukščiausioji dykybė. Darbymetis, 1921, nr. 1, p. 27–28.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Vydūno sveikinimai Lietuvai, 1918 m. paskelbusiai nepriklausomybę"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*