Spalio mėnesio skaitiniai

Nors saulutė praėjusią savaitę ir džiugino savo buvimu, o oro temperatūra leido dar kuriam laikui atidėti storesnius rūbus, tačiau vis vien kasdien vis daugiau požymių, liudija ateinant rudenį. Tai ir kiemsargių rytais kasdien vis didėjančios sušluojamos lapų krūvelės ar išvažiavus automobiliu kur toliau pasimato įvairiomis spalvomis pasidabinę pakelės medžiai ar miškai. Viskas juda pirmyn.  

Nors dar liko keletas mėnesių iki garbingo jubiliejaus, tačiau Šilutės rajone modernios Lietuvos istorijos šimtmečio renginiai jau prasidėjo. Nuo penktadienio iki penktadienio rugsėjo viduryje per Šilutės rajono seniūnijas keliavo 2018 metų vasario 16-tąją 20 Lietuvos tarybos narių pasirašyto Nepriklausomybės akto kopija. Per tą laiką jis buvo nuneštas, nuvežtas įvairiais automobiliais, dviračiais, arkliais, nuplukdytas laivais 221 kilometrą. Šiame dokumente pasirašė 731 Šilutės rajono gyventojas. Jei šis dokumentas bus gerai saugomas, tai ir pasirašiusiųjų vaikai, ar net anūkai galės rasti savo ainių parašus. Prasidėjo ši kelionė Stemplėse, o baigėsi Švėkšnoje, kur buvo atidengtas paminklas vienam iš dvidešimties signatarų iš Stemplių kilusiam prelatui Kazimierui Steponui Šauliui. Ypatinga tai, kad paminklą šiai bendruomenei ir visai Lietuvai padovanojo privatus asmuo. O jį kūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Tai dar labiau didina šio paminklo vertę.

O stebuklingai tai dienai skaisčia saule nušvitusį rugsėjo šeštadienį vyko jo atidengimo iškilmės. Dalyvavo beveik visi Šilutės rajono vadovai, keletas Savivaldybės tarybos narių, porą Seimo narių ir didžiulis būrys dvasininkų. Net trys vyskupai į Švėkšną tai progai atvyko, nes prelato K.S.Šaulio nemaži nuopelnai ir tikėjimo dalykuose. Tačiau nebuvo nei vieno valstybės vadovo: nei Jos Ekscelencijos Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, nei Seimo pirmininko, dažnai įvairiuose ir gerokai mažesniuose renginiuose sutinkamo, Viktoro Pranckiečio, nei Vyriausybė vadovo Sauliaus Skvernelio. Tiesa, jis pasveikinimą atsiuntė. Nors vėliau Šilutės meras aiškino, kad pakvietimai buvo prieš porą mėnesių išsiuntinėti, tačiau nei aukštų svečių, nei jų atstovų, kas paprasti būna, Švėkšnoje nesulaukta. Žinoma, tai tik svarstymas, tačiau gal taip oficialaus Vilniaus požiūris į Šilutės rajono valdžią buvo išreikštas. Nebuvo nei kokių partijų vadovų, ką paprastai jie daro. Žodžiu – labai svarbus ir garbingas darbas nebuvo iškeltas į valstybės lygį. Ir kažin, ar užteko tik paštu pakvietimus išsiuntinėti, kaip tai sakėsi darą šilutiškiai. Negi taip niekas ir nepatarė merui (o juk turi jis ir gerai apmokamą patarėją, ir savo fotografuotoją), kad tokiais atvejais kviečiama asmeniškai apsilankius, prie to pridedant ir pakvietimą raštu? Liūdna ne tiek dėl vadovų nedalyvavimo ir nesureikšminimo šio įvykio, kiek, galbūt, taip išreikšto požiūrio ar pozicijos: tai nieko gero ir mūsų krašto žmonėms.

Džiaugtis, be abejo, reikia kai mažėja kainos. Juo labiau, kai tai – nemažą dalį šeimų biudžeto suryjančios šilumos kainos. Taip Šilutės rajone 15 procentų trims metams pinga centralizuotai tiekiama šiluma. O vis tik liūdna: valstybė tam ir įkūrė monopolistus prižiūrinčią Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, tačiau toji kažką ten užsidariusi, painiai skaičiavimo metodikas sukūrusi, ir pati, kaip dabar paaiškėjo, susipainiojo ir neteisingai šilumos kainas nustatė. Ir taip neapgynė vartotojų, kam ir yra sukurta. Tai kyla kausimas: ar tai jau viskas – dabar jau teisingai? Ar jau tikrai visi reikiamoje vietoje kableliai „po nuliu“ vietoje sudėti? O monopolistą, tarp kitko, turime mes ir dar vieną – tai vandens tiekimas bei nuotėkos. Ten taip pat sudėtingos formulės jų kainai nustatomos. Ar nesusipainios jų pinklėse niekas? Ar niekam nekirba, kad ir ten visa ko gali būti… Savivaldybės tarybos nariai tik per posėdžius daug šneka – kažkaip iniciatyvų ką nors perskaičiuoti ar peržiūrėti iki tol nesigirdi…

Galime pasidžiaugti, kad pagaliau prasidėjo naujos Šilutės autobusų stoties statybos darbai. Nors dar nieko rimto nesimato, tačiau vis kažkas juda, kasa. O Autobusų parko direktorius vengia susitikti ir šnekėtis. Tai ir kirba – ar ten „kableliai po nuliu“ savo vietoje? O šiaip statybos visuomet gerai: štai vieno miestelio, kur per kone jo visą ilgį vykdomi darbai, žmonės ėmė kiemus trinkelėmis, asfaltu kloti ar net betonu lieti. Ir ko čia stebėti – beveik visi ekonomistai šneka, kad gyvenimo lygis kyla…

Be the first to comment on "Spalio mėnesio skaitiniai"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*