Kovo skaitiniai

Štai ir pradėjome gyventi balandžio mėnesio ritmu. Dabar gerokai šviesiau, nei kovą. Ir ne tik todėl, kad saulė anksčiau kyla. Tradiciškai vėl, pagal nematomą komandą, persukome laikrodžio rodykles pirmyn taip iki galo ir nesupratę tos ekonominės naudos, kuo argumentuoja šio sukinėjimo iniciatoriai. Be asmeninio nepasitenkinimo šiuo reikalu, vis tik vieną ankstyvą rytą pavyko įžvelgti ir naudą: vėl buvo galima trumpam grįžti atgal ir dar kartą pasigrožėti, kaip rytuose dangus pamažu brėško, o vakaruose tamsios nakties danguje dar kabojo mėnulis. Tai buvo nuostabus vaizdas, kuriame aiškiai ir poetiškai buvo galima įžvelgti šviesos ir tamsos kovą. Ir jau filosofiškai, kaip tamsa turi pasitraukti ir užleisti vietą šviesai.

Jos pakanka ir mūsų gyvenime. Gal iš ties priešybių kova, kaip kažkada sakė marksizmo klasikai, stumia progresą į priekį? Vienas iš galimų pavyzdžių – aiškus Šilutės valdžios nenoras turėti H.Zudermano muziejų jo gimtinėje Macikuose, iškeliant tuos keletą čia buvusių eksponatų į Šilutės muziejų. Tuo tarpu į susibūrę visuomenininkai visomis jiems prieinamomis priemonėmis stengiasi tą vietą išsaugoti. Taigi – priešybių kova. Į Draugiją susibūrę vokiečių rašytojo gerbėjai, puoselėja mintį pagerbti H.Zudermaną, sukuriant savo rankomis ir pagal galimybes jam skirtą ekspoziciją Macikuose. Visuomenininkai taip pat prižiūri senosiose Šilutės kapinėse esantį H.Zudermano šeimos kapą. Valdžia jau senai kalba, kad pagarbos užteks ir įrengiant H.Zudermano svetainę dvare. Muziejininkai tuo ypač patenkinti, nes jiems bus mažiau vargo ir viskas po ranka. Taigi – mažiau darbo, nei rūpintis važiuojant į Macikus. Čia peršasi bent du pastebėjimai. Ekonominis – jei verslininkas, tikėdamasis uždirbti, stengiasi imtis kuo daugiau darbo – tai „valdiškos įstaigos“ visiškai nesuinteresuotos tuo – atlyginimas vis vien bus gaunamas nedidinat sau darbo. Antrasis (šiurpusis) pastebėjimas: jei turint unikalią, kaip šiuo atveju rašytojo gimtinę, pagarba rodoma patogioje sau vietoje (muziejuje šiuo atveju), tai bemaž tas pats, kaip artimuosius palaidojus kapinėse – paminklą statytis… savo kieme. Ir prižiūrėti bus patogu, gėlės kasdien bus palaistomos, ir atminimas čia pat…

Baigiantis kovui Šilutėje lankėsi Seimo Kaip reikalų komiteto nariai. Ačiū už tai sakyti reikia mūsuose išrinktam Seimo nariui, kad iš patogių parlamento krėslų išjudino politikus. Iš jų pasisakymų matėsi, kad ne vienas apie Nemuno žemupio problemas išgirdo tiesiai šviesiai pirmą kartą. O gal net anksčiau iš vis pas mus nėra buvę. Pakalbėję apie jas Savivaldybės salėje, svečiai važiavo žiūrėti į tas problemines bei kritines vietas, kurias kuo skubiau tvarkyti reikia. Gal iš ties pagaliau seimūnai ims suvokti, kad Lietuva – tai ne tik Vilnius, ką ne kartą klausanti kalbų, galima apie juos pamanyti… Dabar būtų labai šaunu sulaukti Aplinkos komiteto, po to Švietimo bei visų kitų komiteto narių – tegul būdami vietose realiai pamato, kaip ir kuo gyvena Lietuva.

Gaila, kad kol Seimo nariai atvažiavo į Šilutę, potvynis baigė nuslūgti ir į Rusnę važiavo automobiliais, o ne traktoriniais tralais per Nemuno užlietą keturių šimtų metrų ruožą. Tačiau potvynį ant laukų dar spėjo pamatyti. Tuo tarpu jau keletą dešimtmečių girdėdami kalbas apie rengiamus projektus, „galimybių studijas“ ar dar kokius popierinius dalykus, neapsikentę to rusniškiai patys išvažiavo apie tai kalbėtis tiesiai į Vilnių. Nepatikėsite, koks buvo sujudimas prie Seimo rūmų – kalbėtis išėjo dauguma politikų, būta ir Seimo vadovybės. Daug kas buvo – nebuvo tik… Šilutės valdžios su savo bendruomene. Mokėdami rengti įvairiais šventes, rusniškiai Vilniuje surengė tikrą spalvotą ir linksmą šou ir padarė puikų savo salos pristatymą. Gal dabar pagaliau bus imamasi kažkokių veiksmų.

Balandžio 1-jąją Vilniuje esanti „Užupio respublika“ minėjo savo įkūrimo n-tąsias metines. Buvo surengtas puikius šou, liejosi linksmybės, vyko šventė. „Atsirasti“ jai buvo palankios aplinkybės – nuo miesto ją skiria kad ir nelabai didelė Vilnelės, tačiau vis tik upė. Tad gal atėjo laikas ir Rusnei pagaliau skelbti save atskira respubliką. Upė yra – „rubežius“ aiškus. Lieka tik su muitine rimtai apsispręsti. Šiaip jau ne taip senais laikais Rusnė buvo net svarbesnė, nei Šilutė. O ir pinigus savo yra turėjusi. Belieka, kaip dabar sakoma, tik politinės valios… Gal tuomet ir pati Šilutė panorės prisijungti salą – beliks tuomet ne tik kalbėti, bet imti tą estakadą ir pastatyti. Žinoma, taip galima pasvarstyti, trumpam grįžtant prie balandžio 1-osios pokštų.

Be the first to comment on "Kovo skaitiniai"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*