Vydūno testas: už kuriuos kandidatus balsuoti Seimo rinkimuose?

Vydūnas nebuvo politikas, bet jo švietėjiška ir kultūrinė (lietuviškumą ir tautinę savigarbą puoselėjusi) veikla Mažojoje Lietuvoje vokiečių valdžios buvo vertinama kaip politinė, dėl to jis buvo nuolat stebimas ir net persekiojamas. Vydūnas politine tematika rašė straipsnius, politinius klausimus aptarė apžvelgdamas Lietuvos bei pasaulio gyvenimą, analizuodamas karų priežastis bei pasekmes. O apie lietuvių tautą, jos išlikimo ir augimo sąlygas, valdžią ir Lietuvos gyvenimo tvarkymą yra parašęs net du filosofinius veikalus – tai „Mūsų uždavinys“ ir „Tautos gyvata“.

Sekdamas pasaulio įvykius ir įvairių valstybių politikų elgesį, Vydūnas numatė ir neišvengiamai artėjantį Pirmąjį pasaulinį karą. Jis atkreipė dėmesį į pasaulio politikų retoriką, tarpusavio vaidus parlamentuose (pasibaigiančius netgi muštynėmis) ir netgi politines žmogžudystes; plintančią tendenciją negerbti kaimyninių šalių (netgi reikšti niekuo nepagrįstą nepasitikėjimą, kurstyti savo šalies žmonių neapykantą joms); tarpvalstybinių nepuolimo sutarčių sudarinėjimą (tuo pačiu plečiant karinę pramonę), menkėjančią moralę ir kt.

Vydūnas yra parašęs ne vieną kreipimąsi, sveikinimą Lietuvos politikams. Aišku, kartu su savo įžvalgomis ir patarimais. Tada Vydūnas išryškino svarbiausią valstybės nepriklausomybės ir jos žmonių gerovės garantą – teisingumą. Savo nuomonę apie Lietuvos politiką Vydūnas yra rašęs ir laiškuose savo bičiuliams. Viename jų, išsakydamas savo požiūrį apie Prezidentą Antaną Smetoną ir jo diktatorišką politiką, jis rašė, jog ne su viskuo galįs sutikti. Bet jeigu jis pats būtų valdžioje – netgi „daugiau diktatoriškai“ elgtųsi, nes tvirta valdžia ir teisingumas, ypač valstybės kūrimo pradžioje, yra ypatingai svarbūs dalykai.

Politiką Vydūnas yra pavadinęs tautos (valstybės) gyvenimo tvarkymu. Piliečiai, rinkdami į Seimą tam tikrus žmones, jiems suteikia teisę tvarkyti šalies gyvenimą ir priimti sprendimus, lemsiančius valstybės ateitį.

Šiandien tuo gyvenimo tvarkymu daug Lietuvos žmonių (išskyrus tuos, kam ši „tvarka“ buvo naudinga) nusivylė, daug jų dėl to emigravo. Kartais atrodo, jog realiai ir esmingai visos Lietuvos ir jos gyventojų gerove politikai net nesirūpino, nors kiekvieną kartą prieš rinkimus tai žadėdavo. Tad kokius politikus rinkti, kurie žmonės išties visomis išgalėmis rūpinsis ne savo ar tam tikrų grupuočių, bet valstybės interesais?

Pateiksime Vydūno nuomonę, kuo reikėtų vadovautis, iš ilgo kandidatų sąrašo renkant būsimus Seimo narius. Šie vertinimo kriterijai parašyti beveik prieš šimtmetį, bet jie šiandien dar aktualesni, nei buvo tada. Vydūno teigimu, „žmones sijoti“ reikėtų remiantis tuo, kokie labiausiai čia tinkami, kokie labiausiai reikalingi. 1922 m. publikuotame straipsnyje Vydūnas šiuos principus itin išryškino:

Lietuvai reikia:

1) žmonių, kuriems viešasis arba tautos turtas būtų nepalyginamai brangesnis už jų pačių lobį;

2) žmonių, kuriems žmoniškoji tautos vertybė ir jos garsas daugiau reiškia negu jo paties gyvybė;

3) žmonių, kurie gyvena vien tam, kad visa tauta kas dieną taptų šviesesniu visų žmogaus labumų pavyzdžiu.

4) jeigu tokių žmonių ir nebūtų, gal tada atsirastų nors turinčių sveiką garbės jausmą.

Šie Vydūno kriterijai daugeliui gali atrodyti pernelyg idealistiniai ar sunkiai suvokiami konkrečiomis dabartinio gyvenimo sąlygomis, todėl galima šiek tiek „nusileisti ant žemės“ ir juos įvardyti kiek kitaip.

Taigi Lietuvai (jos valdžiai) labiausiai reikia:

1) žmonių, kuriems Lietuva ir Lietuvos turtas, t. y. jos žemė ir miškai, oras ir vanduo, jos ūkis ir piliečių gerovė, būtų nepalyginamai svarbiau už jų pačių asmeninę naudą.

2) žmonių, kuriems tautiškumas ir valstybingumas, tautos vertybės ir kultūra, jos savigarba ir galia būti savimi, taip pat jos indėlis į pasaulio kultūrą ir žmoniškumą reiškia daugiau negu jo paties asmeninis gyvenimas ar jam galinti tekti nauda (karjeros, finansiniu požiūriu);

3) žmonių, kurie stengiasi gyventi taip, jog būtų žmoniškumo pavyzdžiu visai tautai ir siekia, jog valstybėje klestėtų teisingumas, sąžiningumas, sąmoningumas, aukšta kultūra, dora; ir kad Tėvynė visokeriopai augtų ir tvirtėtų;

4) jeigu tokių žmonių nebūtų – rinktis tiesiog garbingus žmones.

Aišku, galima suabejoti, ar Vydūno politikų „sijojimo“ kriterijai yra teisingi?

Tačiau jeigu rūpintis savo namų ūkio reikalais ir turtu, auklėti savo vaikų nesutiktume patikėti vagims, sukčiams, melagiams, svetnaudžiams, pasaulio klajokliams, tuščiagarbiams, akivaizdžiai negarbingiems, savęs nevaldantiems ir net liguistiems (ar, vydūniškai tariant, pasileidusiems) asmenims, nieko negerbiantiems ir jokių gebėjimų neturintiems žmonėms, tai kodėl turėtume patikėti tokiems savo valstybę ir jos turtą, savo pačių ir savo vaikų bei anūkų ateitį?

Vydūno argumentai:

Mums turėtų rūpėti, kad į vyriausybę eitų tiktai gabūs ir dori žmonės. Bet nemanykime, kad dorumas yra menkiau svarbus. Žvelgdamas į visus senesnių valdžių vyrus, tvirtinu, kad politikoje daugiausia reiškia būtent tikrasis aukštas dorumas. Tikroji žmogaus dora visuomet šviesina ir protą bei išmintį. Prieš tikrąją dorą visos, net gudriausios suktybės pagaliau virsta niekais. Bet ar tai tik ne [naivus] tikėjimas? Žiūrėkime į istoriją! Bet ne spitriomis [žlibomis] akimis!

Vydūno citatos – iš jo straipsnio „Politikos kritika“ („Darbymetis“, 1922, Nr. 5, p. 54–55).

2 Comments on "Vydūno testas: už kuriuos kandidatus balsuoti Seimo rinkimuose?"

  1. Algimantas | 2020-10-10 at 23:09 |

    Šaunuolė, Rima! Labai gražus ir aktualus straipsnis. Gaila, kad jo nepublikuoja didžioji žiniasklaida. AČIŪ!

  2. Ačiū už aktualų straipsnį. Koks kontrastas. Ar beaplanko žmones tokios mintys? Kur atrasti tokius politikus? Visa pradžia tautos švietime. Bet būtų labai gerai šį straipsnį platinti.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*