Vaistažolės tampa geros savijautos pamatu

Daugelis šilutiškių žino, kad Edvardas Jurjonas – motociklų mėgėjas. Žino ir tai, kad jis savo parduotuvėje nuo nepriklausomybės laikų pradžios pardavinėja skriemuliukus varikliams, be to, dalyvauja ir rajono politikoje gyvenime. Atrodo, kad techniniai dalykai jau beveik praeitis, nes E. Jurjonas atrado naują, o gal ir pagrindinį savo pašaukimą, – vaistažolių rinkimą bei gamybą.

Pirmiausia su E. Jurjonu pradėjome kalbėti apie dabartinį spartų gyvenimo būdą, kuomet į įvykių verpetus įsisukę žmonės ne visada pastebi metų laikų kaitą. Edvardas kalbėjo ir apie savo tylos pajautimą ir palaimą būti joje. Pojūčiui iliustruoti jis net pacitavo Motinos Teresės citatą „Mums reikis rasti Dievą. Tačiau jo chaose ir triukšme tikrai nerasime. Dievas yra tylos draugas. Tik pažvelkite, kaip pati gamta: medžiai, gėlės, žolės – auga tyloje. Pažvelkime, kaip tyliai juda saulė, mėnulis žvaigždės. Viskas tyloje. Tyla mums reikalinga tam, kad atrastumėm Dievą“. Atrodo, kad tai – jo paties atrastas gyvenimo moto.

E.Jurjonas – gamtos vaikas, likimo dėka atsiradęs mieste. Gimė ir užaugo Švėkšnos seniūnijos Piaulaičių kaime. Nors dar yra likęs potraukis važinėti moderniu šiuolaikišku motociklu, tačiau didžiausią džiaugsmą sakosi atradęs tiesiog vaikščiodamas pėsčiomis, o ypač miške. Gal taip ir atsirado noras keistis, ieškoti kažko naujo. 2010 metais Edvardas įstojo į Klaipėdos universitetą, kur studijavo Rekreacijos ir turizmo specialybę. Prieš dvejus metus sėkmingai baigęs šiuos mokslus, jis džiaugiasi, kad jam (gal kaip vyresniam tarp tuomet besimokančių) leido į universitetinius mokslus per savo patirtį ir pažinimą gilintis. Baigiamąjį bakalauro darbą apgynė labai gerai ir net šiek tiek nustebo dėl aukšto jo įvertinimo. Komisijos nariai jam paaiškino, kad ne tik jis universitete sėmėsi žinių, bet ir patys dėstytojai mokėsi iš jo gamtos patyrimo, pajautos.

Studijas vainikuojančiame bakalauriniame savo darbe „Kaimo bendruomenių rekreacinių galimybių studija Lietuvoje“ jis gilinosi į tai, kas susiję su kaimo bendruomenėmis, su gamta, žolelėmis. Taip pat lyg ir savaime į visumą įsiliejo netolima nuo gimtųjų vietų Pempiškių kaimo bendruomenė. Suburti bendruomenę ir veikti paskatino uždaryta bei apleista Pempiškių pradinė mokykla. Šio bei gretimo Bliūdsūkių kaimo žmones su šia mokykla siejo malonūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Taigi E. Jurjonui padedant ir bendruomenė susibūrė, ir mokykloje patalpas gavo. Netrukus jis parengė projektą „Miško gėrybės – bendruomenės gerovė“, kuris buvo skirtas finansavimas. Be kitų projekte numatytų darbų taip pat pavyko pasikviesti visiems žinomą žolininką Virgilijų Skirkevičių, kad jis pamokytų žmones, kaip rinki, džiovinti bei ruošti vaistažoles. Vėliau Edvardas savarankiškai ieškojo žinių apie vaistažoles internete.

Dabar vaistažoles renka visa Pempiškių bendruomenė: jas džiovina, fasuoja bei pardavinėja. Kol kas, sakė E.Jurjonas, tai tik pirmieji žingsniai. Vėliau iš to gali rastis ir verslas. Paklaustas, ar daug konkurentų tarp vaistažolininkų turi – nusišypsojo ir sakė „tai griečiau kolegos“. Būta keletas bandymų pardavinėti – tai tik buteliukų bei įpakavimo maišelių kainą tebuvo padengta. Tiesa, prieš Kalėdas Šilutės halėje pavyko parduoti vaistažolių už jau juntamą sumą. Ji, bendru sutarimu, buvo perduota labdarai. Tačiau ta prekyba leido pasitikrinti – žmonėms vaistažolių reikia, jie domisi ir tai iš ties ateityje gali išsivystyti į pajamas duodantį verslą.

Paklaustas, kam rinkdamas vaistažoles skiria daugiau dėmesio, pašnekovas sakė, kad jis ir kaimo bendruomenė daugiausia renka tai, kas auga virš žemės, kam reikia saulės. Lygiadienis – augalų rinkimo pradžia. Daugiau dėmesio skiria trims dalykams: gauromečiui, jonažolėms ir erškėtuogėms.

Iš gauromečio gaminama jėgas stiprinanti arbata. Galima jai užplikyti vasarą suriktus lapus. Taip pat galima juos fermentuoti ir taip paruošti žalios ar juodos arbatos gėrimą, kuris yra gardesnis. Edvardas sakė, kad kol kas fermentavimas vyksta senolių išbandytomis priemonėmis. Yra ir mechanizmų, kurie gali padėti pagreitinti ir palengvinti šį procesą. Pastarieji bus naudojami ateityje, nes tai nemažai kainuoja. Iš jonažolių, panaudojus aliejų, gaminama jų gydomųjų medžiagų ištrauka – fitolis. Jis skirtas odai atgaivinti ar nuraminti, jei dėl kokių nors priežasčių sudirgus – nusideginus prieš saulę ar prie ugnies, vyrams po skutimosi bei kitais atvejais. Iš erškėtuogių gaminama arbata. Ateityje planuojama ir kitų gydomųjų dalykų iš jų paruošti. Yra ir daugiau renkamų vaistažolių, tačiau daugiausiai galvojama būtent apie šias.

Šiuo metu E. Jurjonas su Pempiškių bendruomene renka knygas ir bando atkurti uždarytą šio kaimo biblioteką. Tad kviečia žmones, kurie turi jau perskaitytų knygų, jas aukoti šiai kaimo bendruomenei. Knygas galima atnešti į E. Jurjono parduotuvę Klaipėdos gatvėje, arba jis atvažiuos jų pasiimti pats.

Šiuo metu E. Jurjonas rengiasi kelionei į Gruziją. Prieš keletą metų atradęs šią šalį, joje jau turi daug draugų. Be galo draugiški ir vaišingi gruzinai jį kviečia pasisvečiuoti pas save. Tai malonu, tačiau į tą egzotišką mums šalį jį traukia galimybė vaikščioti pėsčiomis kalnų papėdėmis. Tame krašte mūsų pašnekovas atrado ir tos šalies prieskonius. Kas žino, ar tai netaps ateityje dar vienu E. Jurjono užsiėmimu.

Be the first to comment on "Vaistažolės tampa geros savijautos pamatu"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*