Priekulė: miestas turtingas savo žmonėmis, įstaigomis ir istorija  (NUOTRAUKOS)

Uždaryta Priekulės geležinkelio stotis tapo vienu iš Kultūros sostinės simbolių.

Viena iš šių 2017 – metų Mažųjų kultūros sostinių – bemaž vidurkelyje tarp Klaipėdos ir Šilutės, šalia gelžkelio, Minijos upės vingiuose bei nedidelėse kalvelėse išsidėsčiusi Priekulė. Visais laikais šis nemažas ir gražus Mažosios Lietuvos miestas pulsavo savo ypatinga gyvybe. Ją suteikė čia gyvenę ir dirbę žmonės bei palanki ir strategiška vieta. Niekas iš esmės nepasikeitė ir šiais laikai, išskyrus tai, kad, pastačius aplinkkelį, Priekulė išsivadavo nuo visuomet skubančio sunkiasvorio transporto.

Apie Priekulę

Važiuojantieji pro šalį negali neatkreipti dėmesį savitą Mažosios Lietuvos kraštui būdingą miesto architektūrą, kuri, nežiūrint kai kur laiko pažeistų fasadų, šiam miestui suteikia savitą stilių, grožį ir ypatingą aurą. Čia pulsuojančią gyvybę bei vykstantį gyvenimą puikiai liudija parduotuvių, prekybos vietų, užkandinių gausa. Tad, matyt, ne veltui Priekulė ir buvo išrinkta šių metų Mažąją kultūros sostine pamaryje. Tai galėjo lemti tas gyvybingumas bei čia gyvenančių žmonių noras savo gyvenimą bei aplinką padaryti spalvingesnį bei jaukesnį. Kad tai pavyksta, iliustruoja jau prasidėję šios bendruomenės organizuojami kultūriniai sostinės renginiai. O vienas – pirmą kartą surengtas Užgavėnių šiupinio virimo čempionatas – gal net ir davė pradžią iš vis naujai tradicijai šiame krašte.

Apie Priekulę bei čia vykstantį kultūrinį gyvenimą ir tai, kaip rengiamasi kitiems Kultūros sotinės renginiams, papasakojo Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė ir Priekulės kultūros centro direktorė Alanta Zapalskienė.

DSC04763Priekulės seniūnija, pristatydama savo darbą sakė D.Biūdžiuvienė, viena didžiausių Klaipėdos rajone. Joje 44 kaimai bei penkios didesnės gyvenvietės: Lankupiai, Venckai, Dreverna, Dituva ir Priekulė, turinti miesto statusą. Nors iš tiesų yra daugybė patrauklių vietų bei įdomybių ir kitose šios seniūnijos vietose, tačiau šį kartą kalbėjome tik apie Priekulės miestą. Taip visą laiką jį vadino seniūnė.

Ji minėjo, kad Priekulėje gyventojų skaičius visais laikai „sukosi“ apie 2 tūkstančius. Jau senai seniūnijos darbuotojai statistikos neveda, tačiau D.Biūdžiuvienė mano, kad panašiai turėtų būti ir dabar. Be to, ji prisiminė, kad buvęs katalikų bažnyčios klebonas Antanas Šimkus mėgo susirašyti savo parapijiečius. Tai jo duomenimis prieš keletą metų parapijiečių būta 1760. Tai arti seniūnės minėto skaičiaus, nes kiti – arba evangelikai arba tie, kurie nesusisaistę savęs su religija. Įdomumo dėlei pabandžius pasitikslinti šį žmonių skaičių internete, arčiausias pasirodė 2016 metų rinkimų į Seimą balsuotojų skaičius. Praėjusiais metais    Priekulės rinkimų apylinkėje į sąrašus buvo įtraukti 2306 rinkėjai. Žinoma, tai ir gretimi su miestu kaimai, todėl seniūnės skaičiavimas turėtų būti netoli tiesos.

Gyventojų gausą patvirtina ir čia esančios biudžetinės įstaigos. Seniūne vardina: Priekulės gimnazija, vaikų darželis, Priekulės muzikos mokykla, Socialinių paslaugų centras, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė „Gyvenimo gija“, du muziejai, Gargždų J.Lankučio viešosios bibliotekos Priekulės filialas. Priekulės kultūros centras, kuris prieš kelerius metus persikėlė į naujas patalpas. O buvusiuose kultūros namuose dabar įsikūrę Gargždų „Jaunimo atviros erdvės“ Priekulės filialas. Čia buriasi ir projektinę veiklą vykdo jaunimas iki 29 metų. Skaičiuoti prie įstaigų reikėtų ir pačią Priekulės seniūniją.

Be to, sakė D.Bliūdžiuvienė, yra trys bendruomenės: „Priekulės bendruomenė“, „Priekulės ainiai“ ir evangelikų liuteronų. Taip pat yra sporto klubas „Priekulės žirgai“. Tai neatsiejama šio miesto dalis – raitelis ant žirgo – Priekulės herbo dalis. Daug metų vasaromis rengiama žirginio sporto šventė šio sporto Priekulėje pradininkui E.Klimovo atminti. Neabejotinai, tai – viena iš vizitinių šio miesto kortelių.

DSC05022Kažkada Priekulėje buvo ir ligoninė. Sumažėjus pacientų bei ją pertvarkant, ji reorganizuota į Pirminį sveikatos priežiūros centrą. Dalyje jos buvusių patalpų, įsikūrusi jau minėta „Gyvenimo gija“. Kažkada Priekulė taip pat garsėjo savo keramikos gamykla bei paukštynu. Dabar jų nebėra. Vietoje paukštyno dabar čia įvairios medžio bei baldų dirbtuvės. Jei ir gamina dar koklius, tai plačiai apie nėra žinoma.

Priekulėje senais laikais būta dviejų dvarų: Kurto Sperberio valdomas riteriškasis ir Johno Rascho dvarelis, buvę žemės ūkio gamybos centrais. XIX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje kunigu praktikantu į Priekulę paskirtas Johanas Frydrichas Šrėderis (1829–1906). Jis ėjo ir mokytojo pareigas. Vėliau įkūrė vaikų prieglaudos namus gretimame Elniškė kaime. Kad ji galėtų išsilaikyti, įkūrė Priekulės spaustuvę.

Yra ir dvi parapijos – evangelikų liuteronų ir katalikų. Priekulės Švento Antano Paduviečio katalikų bažnyčia pastatyta prieš 79 metu – 1938 m. Evangelikų liuteronų seniau. Tačiau iki mūsų dienų ji neišlikusi. Dabar ją žymi tik pamatų ženklas pastatytas prieš keletą metų. Meldžiasi 1948 metais pastatytoje nedidelėje bažnyčioje.

Kažkada vasaras Priekulėje leisdavo rašytoja Eva Simonaitytė. Šiais metais minimas jos 120 metų gimimo jubiliejus bei jam skirti renginiai yra įtraukti į Kultūros sostinės tvarkaraštį. Dabar Priekulė didžiuojasi Edita Barauskiene, kita čia gyvenančia rašytoja. Ji kuria su šio krašto istorija susijusias knygas. Tai tik dalis visa to, kas šiandien yra Priekulėje.

Apie Kultūros sostinę

„Keliaujanti šviesa“ – taip įvardino Kultūros sostinės sumanymo ašį Priekulės seniūnė D.Bliūdžiuvienė. Šviesa, pernešama žibintu, keliauja iš vienos renginio stoties į kitą. Specialiai dovanojamus svečiams  žibintus jie išsiveža po visą Lietuvą ir taip skleidžia Priekulėje suspindusią kultūros šviesą. Žibintais papuoštas ir visas miestas – vienur jie labiau įprasti, kitur didžiuliai, pasakojantys istoriją. Toks kabo prie pirmosios Kultūros stoties – tikrai, tačiau jau nebereikalingos geležinkelio stoties. Kitas – prie E.Simonaitytės muziejaus. Ir gražu ir prasminga. Taip pat norima juos pakabinti ir prie istorinių miesto pastatų, kad žmonės susidomėtų jų praeitimi.

DSC04841Rengiantis šiems metams, pasakojo seniūnė, pavyko sukviesti apie 100 žmonių savanorių komandą. Jie pagal pomėgius bei kompetenciją susibūrė į 13 komitetų. Vieni užsiima renginių viešinimu, kiti jų rengimu, apipavidalinimu. Dar kiti rūpinasi svečių apgyvendinimu ar buhalterijos dalykų tvarkymu. Yra ir finansinė grupė, kuri ieško rėmėjų bei papildomi finansavimo šaltinių šventei.

Kiekvieną antradienį šių komitetų atstovai renkasi į pasitarimą. Čia detalizuojami darbai ar jais pasiskirstoma. Tačiau daugiausiai laiko užima būsimų renginių planavimas. Ir seniūne, ir vėliau Kultūros centro direktorė kalbėjo, kad yra aiškūs pagrindiniai, kas mėnesį, numatyti renginiai, tačiau jų detalizavimas, aiškus suplanavimas reikalauja ne vieno žmogaus pastangų ir darbo. Tai tas Kultūros sostinės štabas antradieniais ir daro.

DSC04968Baigdama pokalbį Priekulės seniūne D.Bliūdžiuvienė sakė, kad jie atviri įvairiems pasiūlymams. Taip, netikėtai sulaukus pasiūlymo, ryškėja būsimo baikerių pasirodymo kontūrai rugsėjo mėnesį. Priekuliškiai stengiasi, kad visų sričių žmonės galėtų save integruoti. Ir skirtingo amžiaus, ir išskirtinių skonių žmonės. O veikla gali būti labai plati – nuo kultūros iki sporto ar dar kokios. Taip pat svarbus uždavinys – garsinti Priekulės vardą. Ir ne tik todėl, kad dar nemažai yra šį miestą priskiriančių Šilutės rajonui, o dėl to, kad čia gyvena darbštūs ir kūrybingi žmonės.

Priekulės vardą garsina teatras

Taip sakė Priekulės kultūros centro vadovė Alanta Zapalskienė. Ji prisiminė, kaip 2003 metais tuometiniuose Kultūros namuose buvo įkurtas mėgėjų teatras. Tai buvo labai sėkmingas sprendimas, nes savo kūrybine veikla jis prisidėjo garsinant Priekulės vardą rajone, o vėliau ir visoje Lietuvoje.

Tuo tarpu sąlygos, kažkada buvusio banko kultūros namams pritaikytose patalpose, buvo labai prastos. Patikėjusi priekuliškių kultūrininkų darbais, Gargždų valdžia ėmėsi Kultūros centrui rengti kažkada Priekulės turgaus halės, vėliau, tarybiniais laikais, sporto salės buvusias patalpas. 2012 metais Kultūros centras įsikraustė į naujam gyvenimui prikeltą pastatą. Dar kitais – buvo sutvarkyta buvusi Priekulės turgaus aikštė. Taip nuo 2013 metų ji ir kultūros centras tapo viena gražiausių vietų renginiams. A.Zapalskeinė įsitikinusi, kad su šia aikšte atsirado Priekulės centras – miesto širdis.

Dabar Priekulės Ernsto Vicherto mėgėjų teatras yra žinomas visoje respublikoje. Buvusio Priekulės teisėjo E.Vicherto vardą savo pavadinime pasirinko neatsitiktinai – jis buvo šviesus žmogus, rašęs ir vaidinimus. Vieną iš jo pjesių „Šaktarpis“ dabar stato šio teatro režisierius Donatas Savickis. Vienas iš ankstesnių paskutiniųjų šio kolektyvo spektaklių, Jono Buziliausko režisuota „Barbora Radvilaitė“, atnešė ne tik šlovę, diplomų, bet ir pirmą respublikinę kategoriją teatrui. O tai rimtas įvertinimas.

Ir apie kai kuriuos Kultūros sostinės renginius   

Kaip tik ryt, kovo 25-tą, kaip vienas iš Kultūros sostinės renginių: Priekulėje vyks respublikinė Lietuvos mėgėjų teatro šventė „Tegyvuoja teatras“. Čia suvažiuos režisieriai, aktoriai, vyks apdovanojimai, bus teikiamos įvairios nominacijos už praėjusių metų spektaklius. Tai didelis išbandymas, kuriam priekuliškiai labai ruošiasi – bus sukurtas „Pamario krantas Priekulėje“. Tad priekuliškiai nori, kad visi atvykę pajustų, kas yra pamarys.

Trumpai kalbėdama apie Priekulės kultūros centrą, jo vadovė sakė, kad labai pavyko 2009 metais pradėta Klaipėdos rajono kultūros įstaigų reorganizacija. Nuo tol kultūros centrai tapo savarankiškomis biudžetinėmis įstaigomis. Dabar Priekulės kultūros centras turi du skyrius – Drevernos ir Agluonėnų. Kad ir labai nedidelis kiekvienais metais skiriamas finansavimas, tačiau tai leidžia savarankiškai planuoti ir vykdyti savo veiklą.

Priekulės kultūros centras yra ir dar vienos iniciatyvos Klaipėdos rajone pradininkas. Jie įsteigė Ersto Vicherto vardo premiją „Jaunasis talentas“. Ji skiriama jaunimui iki 29 metų už  pasiekimus mokslo, sporto, meno bei visuomeninėje srityje. Siūlyti gali visi, o sprendimą dėl jos skyrimo priima autoritetinga komisija. Dabar ši premija finansuojama iš savivaldybės biudžeto. Tuo tarpu keletą metų pradžioje priekuliškiai kultūrininkai patys šiai premijai ieškojo rėmėjų.

DSC05135Balandžio 15 dieną yra Kultūros darbuotojo diena. Šiais metais ji šiek tiek sutampa su Velykomis, todėl bus minima balandžio 18-tą. Tuomet į Priekulę rinksis Klaipėdos rajono kultūros darbuotojai. Bus įteiktos trys nominacijos. O taip pat ir jau minėtoji E.Vicherto premija „Jaunasis talentas“.

Kitas būsimas Kultūros sostinės renginys – spaustuvininko Johanas Frydricho Šrėderio stotis. Bus konferencija apie jį, jo gyvenimą. Renginiui, kuris vyks gegužės 12 d,. jungias kelios įstaigos.

O birželio 10-tą bus Garo stotis – vyks pirtininkų suvažiavimas. Svečiai turėtų atsivežti aštuonias pirtis. Vingio parke bus visas jų miestelis, vyks procedūros, edukacijos. Tai nelengva užduotis, nes yra įsipareigota atvežti šiam suvažiavimui į parką 7 tonas akmenų.

Liepos 22-23 d. Priekulės miesto ir žirginio sporto šventė. Bus konkūrai, skrybėlėtų damų rinkimai. Taip pat labai gražu.

Rugsėjo 9 dieną – Mažosios Lietuvos muziejų stotis. Į šitą renginių aikštę turėtų suvažiuoti apie 20 muziejų iš Klaipėdos, Šilutės, Kintų bei kitur. Sausio mėnesį vykusiame pasitarime buvo sutartam, kad visi atveš savo edukacines programas. Tad bus ne tik gražu, bet ir įdomu bei naudinga.

Spalio 29 diena reformacijos šviesomis bus nušviestas buvusios bažnyčios pamatai. Manoma, kad tai bus įvairios instaliacijos. O kas konkrečiai – dar nėra iki galo aišku, bet jau kalbama, planuojama bei minėtuose antradienių pasitarimuose dėliojama. O metų pabaigoje, jau ryškėja, kad galėtų būti čia ir Kalėdų miestelis. Jis turėtų būti ypatingas ir patrauklus. Bet apie tai dar ankstoka kalbėti.

Priekulės kultūros centro vadovės paklausius, kiek Kultūros sostinės rengimams skyrė paramos Klaipėdos rajono savivaldybė, paminėjo 20 tūkstančių eurų. Tačiau priminė, kad yra ir papildomo finansavimo paieškos komitetas. Nes rengiant įdomiai ir patraukliai reikia žymiai daugiau lėšų.

Atsisveikinant A.Zapalskienės sakė, kad „darė renginius, planavo, pinigų neturėjo, bet kūrė. Ir dabar juokiamės patys iš savęs, kaip galėjo taip tikėti ir nebijoti. Pasirodo, kai – nebijai ir tiki – viskas gerai gaunasi“.

Be the first to comment on "Priekulė: miestas turtingas savo žmonėmis, įstaigomis ir istorija"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*