Žygis po paslaptingą pelkės širdį – aukštapelkės plynę

Edvardo Lukošiaus nuotrauka.

Vakar, vasario 3 d., Nemuno deltos regioninis parkas kartu su Lietuvos gamtos fondu surengė žygį po vieną didžiausių ir įspūdingiausių pelkių Lietuvoje – Aukštumalos aukštapelkę.

Vasario 2 d. visas pasaulis mini Pasaulinę pelkių dieną. 1971 m. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija. Jos tikslas – gamtos apsauga, racionalus gamtos išteklių naudojimas. Pagal šią konvenciją saugomos šlapžemės, aukštapelkės, įmirkusios teritorijos bei įvairūs vandens telkiniai, kurie yra gyvybiškai reikšmingi visos planetos išlikimui.

Įspūdingo grožio Aukštumalos pelkė žymiausia pasaulyje, bet nežinoma dažnam lietuviui.

Aukštumala – pelkotyros lopšys. Aukštumalos aukštapelkė unikali keliais požiūriais. Pirmiausia, savo prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė. Ji skiriasi nuo kitoje Lietuvos dalyje esančių aukštapelkių tuo, kad kitos pelkės vandeniu pasipildo tik iš kritulių, o deltinės kilmės aukštapelkės maitinasi dar ir potvynių vandeniu. Unikali ji ir tuo, kad ji laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Ją dar 1898–1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. 1902 m. jis išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.

Žygį surengė ir būriui smalsuolių gidais buvo Nemuno deltos regioninio parko darbuotojai. Daugiausiai apie Aukštumalos aukštapelkę pasakojo parko ekologas Robertas Kubilius. Jis ir vedė visus tik jam žinomais takais.

Dalyvavusieji žygyje džiaugėsi galimybė pažinti aukštapelkę ir labai neblogu šiai išvykai oru.

Be the first to comment on "Žygis po paslaptingą pelkės širdį – aukštapelkės plynę"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*