Žemaičių išmintis, arba žodžių į vatą jie nevynioja

Vienos dienos išvyka gimtinės keliais. II dalis.

Tęsiame pasakojimą po Šiaurės Lietuvą, kurį pradėjome straipsniu Vienos dienos išvyka gimtinės keliais. I dalis. Joje – patirti įspūdžiai.

Taigi – nevynioja žodžių žemaičiai

Toliau vykstant užsibrėžta kryptimi pasiekiam Sedą (priminsime galutinis tikslas – Papilė). Šis miestelis nutolęs nuo Žemaičių Kalvarijos apie dešimt kilometrų ir taip pat yra kairėje kelio Plungė – Mažeikiai pusėje.

Įvažiuojant pasitinka įspūdinga medinė bažnyčia. Ją apžiūrėti nutariam grįžtant, nes miestelio centras kiek atokiau. Pasiekus urbanistiniu paminklu paskalbtą miestelio aikštę, kone iškart prieš akis ant medinio namo iškyla be didesnių dizaineriškų subtilybių užrašas. Pirmu kartu jo perskaityti nepavyksta, o vėliau suima juokas. Jis užrašytas žemaitiškai – „Škurlē ir kēkē dāktā“. Kas gali tiksliau nusakyti čia parduodamas prekes, kurios oficialiai vadinamos prekėmis „iš antrų rankų“ (kai kas labdarynu dar vadina). O žemaičiams viskas tiesiai šviesiai – škurliai. Priėjus arčiau, žemaitiškos išminties yra ir daugiau: lange kabėjo užrašas galimiems vagims, kur taip pat labai aiškiai pasakyta „Vagia būkiat spakaine“ „unt nakteis pinigā kasuo nepaleiktame“. Kaip sakant – ir arkliui – tiesa, žemaitiškam – turi būti aišku. Tai iš ties padėvėtų rūbų (ir kitų daiktų) parduotuvė, kurios pardavėja smagiai sau lukšteno saulėgrąžas kažką su anksčiau įėjusiais pirkėjais žemaitiškai čiauškėdama.

Po šios pirmo pažinties pradžios, kiek pavažiavus, pasimatė keturių aukštų gražiai sutvarkyta Sedos Vytauto Mačernio gimnazija. Poeto laikais ji tebuvo progimnazija, kas mūsų laikais atitiktų aštuonmetę mokyklą. Ją baigęs gimnazijos mokslus V.Mačernis baigė Telšiuose.

Miestelio centras tvarkingas, gražus. Kad Seda iš ties nemažas miestelis, galima buvo suprasti ir iš dviejų aukštų ligoninės pagrindinės aikštės kampe. Netoli jo vyko nemažos statybos: jau buvo bemaž baigtas kažkoks įspūdingas statinys, kurį iš pirmo žvilgsnio būtų galima įvardinti svečių namais.

Tačiau vis tik įdomiausias statinys – pradžioje pamatyta didelė medinė bažnyčia. Gaila, tačiau ji buvo uždaryta ir įeiti pradžioje nepasisekė. Žolę šventoriuje pjovęs žmogus paaiškino, kad ruošiamasi Žolinėms ir dabar išdažytos džiūsta grindys. Tačiau tądien lydėjo sėkmė, nes apėjus bažnyčią pasirodė didžiuliais raktais nešinas žmogus. Tai buvo šios bažnyčios klebonas. Atrakinęs duris jis leido viena akim žvilgtelti į šventyklos vidų. Ir trumpai papasakojo jos istoriją, kurios pradžią Sedos Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią skaičiuoja nuo 1770 metų. Tad jai nei daug nei mažai – 246 metai.

Šalia bažnyčios – įspūdingas Lurdas. Nuo labiau įprastų Mergelės Marijos apsireiškimų vietų, kurie įrengti šlaituose esančiuose grotose (platus ir negilus horizontalus urvas skliautiškomis lubomis), jis skirtasi tuo, kad Sedos Luvras iškastas žemėje. Kaip skelbia prie jo įėjimo esantis užrašas, jį 2006 metais įrengė kunigas klebonas magistras Stasys Šlepavičius su geraširdžiais aukotojais. Visų jų pavardės iškaltos akmeninėse lentelėse.

Tarp Lurdo ir bažnyčios paminklas 1944 m. spalio 7 d. žuvusiems mūšyje prie Sedos. Tądien būrys Tėvynės sąjungos rinkinės karių ties Seda bandė sulaikyti į Vakarus besiveržiančią sovietų kariuomenę. Tam įvykiui atminti ir pastatytas paminklas.

Viekšniai

Šiek tiek paklaidžiojus ieškant tiesiausio kelio į Viekšnius, vis tik teko grįžti į jau minėtą plentą Plungė – Mažeikiai, ir netoli jų pasukti Kuršėnų link. Lietuva iš ties labai nedidelė, ir po keleto minučių važiavimo, pasiekėm šiek tiek atokiau nuo Mažeikių – Kuršėnų plento dešinėje pusėje esančius Viekšnius. Tai taip pat nemažas miestelis, kurio centro vienoje pusėje daugiausiai šiuolaikiniai daugiabučiai, kitame, kaip tokiuose miesteliuose būdinga, vienaukščiai gyvenamieji namai. Centre pagrindinė aikštė. Joje paminklas Lietuvos labui daug nusipelniusiems Biržiškoms. Nuo šios vietos ant kalvelės iš tolo švietė baltu bokštu bažnyčia.

Paminklas įspūdingas ir gražus. Jis skirtas gydytojui Antano ir jo žmonai Elžbietai bei jų sūnums profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui atminti. Visos šeimos bronziniai atvaizdai yra šiame paminkle ir pavaizduoti, trumpai šiuos žmones ir pristatant. Priminsime, kad Mykolas Biržiška – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. Profesorius Vaclovas Biržiška – lietuvių kultūros istorikas, bibliografas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktorius. Viktoras Biržiška – Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, matematikas, publicistas. O jų tėvas Antanas buvo Viekšnių gydytojas.

Akį patraukė šios aikštės kampe esantis dailus medinis namelis. Tai – viena seniausių vaistinių Lietuvoje. Šiandien čia – vaistinės muziejus su puikiai išlikusiais menzūrėlėmis, buteliukais bei kitais specifiniais vaistinės daiktais. O jie iš ties seni, gali būti, kad kai kurie net išlikę nuo šios vaistinės darbo pradžios XIX a. viduryje. Apsilankius galima apžiūrėti ne tik vaistinės užkulisius, bet ir pamatyti atkurtą vaistininko privatų gyvenimą bei buitį. Yra ir kitų daugeliui jau nebežinomų dalykų. Pavyzdžiui, vienas jų – čia kažkada pamėgtas žaisti kroketas. Šio muziejaus darbuotojai bando šį panašų į golfo žaidimą gaivinti ir propaguoti.

Įdomu, kad iki neseno laiko privačia nuosavybe buvęs pastatas su čia esančiais vaistinės dalykais, 1990 metais jos savininkės, buvusios vaistininkų dinastijos tęsėjos Zofijos Aleksandravičiūtės – Navickienės testamentu perduotas visuomenei naudotis. Dovanojimo dokumentas pakabintas garbingoje vietoje šalia kitų eksponatų.

Viekšniuose yra dar vienas paminklas. Tai stebuklingai per visas sovietines negandas išlikęs keturių metrų aukščio betoninis paminklas Vytautui Didžiajam, statytas 1930 metais. Įdomu, kad jo autoriumi nurodytas Kostas Remeika iš Veiviržėnų. Vienoje jo pusėje yra Vytautas Didysis, Trakų pilis, Vytis, kitoje pusėje – šv. Aloyzas, Trijų kryžių kalnas ir žemaičių simbolis – meška.

Paminklas – aikštėje šalia Viekšnių bažnyčios ir gydytojo Antano bei jo žmonos Elžbietos bei jų vaikų Mykolo Vaclovo ir Viktoro buvusio gyvenamo namo. Šios šeimos atminimui sodybos kieme pastatytas gražiai išpjaustytas kryžius. Namas restauruotas. Šiandien jame – Viekšnių biblioteka. Gaila, bet lankymosi dieną bibliotekininkė buvo išvykusi į kažkokį seminarą, tad į vidų įeiti nebuvo galima.

Papilės link

Numatytas kelias į Papilę iš Viekšnių buvo šiek tiek pasukant į kairę, nes norėjosi apžiūrėti Akmenę. Jos centras, kuriuo pravažiavom, atrodė tvarkingas. Tačiau iš matytų pastatų, nežiūrint, kad tai rajono centras, susidarė ne itin didelio miestelio įspūdis. Akis taip pat neužkliuvo už ko nors (be bažnyčios), kas verstų sustoti. Bet ir toji buvo užrakinta. Iš tolo švietė sovietmečio laikų stiliaus Akmenės muziejaus pastatas, tačiau gražią dieną nesinorėjo lankytis muziejuje – nors ir tvarkinga jo išvaizda nesuviliojo jo apžiūrėti.

Buvo įdomu taip pat pamatyti vos už keleto kilometrų esančią Ventą. Tačiau ji įspūdžio iš vis nepadarė: ar iš ties nelabai ką galima joje pamatyti, ar tiesiog tai tiesiog šiuolaikinis miestelis, su įprastais daugiabučiais, maksimomis ir norfomis. Net ir bažnyčia viduryje Ventos – moderni ir šiuolaikiška, panašu, kad visai nesenai ir pastatyta.

Tiesa, vieną įdomų dalyką vis tik pavyko rasti. Tai buvo atminimo lentelė pakabinta ant taip pat šiuolaikinio geležinkelio stoties pastato sienos. Joje įrašas, kad „Akmenės – Viekšnių geležinkelio ruožo sargo namelyje 1907 m. rugsėjo 3 dieną gimė režisierius, teatro ir kino aktorius Juozas Miltinis“. Vat taip – tai buvo visiška naujiena.

Simonas Daukantas ir jo atminimas Papilėje  

Nė dešimties kilometrų nereikia važiuoti nuo Ventos Kuršėnų link, kad pamatytum pagrindinį kelionės tikslą – Papilę. Miestelio gatvės jaukios, namai mažaaukščiai, visur auga gėlės, daug žalumos. Kažkaip visiškai instinktyviai pasukom bažnyčios bokštų link. Ir tai buvo tinkamas pasirinkimas, nes šalia jos ir yra Simono Daukanto muziejus. Šiame Papilės kunigo Ignacijus Vaišvilos name, dabar muziejuje, paskutines savo gyvenimo dienas ir nugyveno S.Daukantas (1793-1864). Jį, sugrįžusį iš po sunkios tarnybos Peterburgo valstybės archyve ir visą savo uždarbį išleidusį istorinių knygų leidimui, čia pasikvietė šios bažnyčios kunigas. Juodu susitiko pas Žemaičių Vyskupą Motiejų Valančių, kur buvo aptarinėjami tautos blaivybės bei švietimo reikalai. Nuo to laiko kunigas I.Vaišvila tapo S.Daukanto globėju, glaudusių jį pas save paskutinius trejus jo gyvenimo metus. Čia, Papilėje,  1864 m. gruodžio 6 dieną jis ir buvo palaidotas piliakalnio kapinėse.

S.Daukantas – pirmasis istorikas, apie Lietuvos ir lietuvių tautos praeitį rašęs lietuvių kalba. Svarbiausi darbai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Medžiagą jiems jis naktimis, po savo tiesioginio darbo, rinko iš Peterburgo valstybiniame archyve saugomos Lietuvos Metrikos. Ją rusai iš Lietuvos išsivežė po Trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo 1795 metais, kai Lietuva neteko nepriklausomybės ir tapo Rusijos imperijos dalimi.

Tikriausiai ne visi nežino, kad S. Daukantas sukūrė nemažai lietuvių kalbos naujadarų: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). O kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).

1930 metais Papilės centrinėje aikštėje Nepriklausomybės akto signataro profesoriaus Mykolo Biržiškos iniciatyva, už Lietuvos mokytojų paaukotus pinigus, buvo pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo paminklas istorikui. Jis prastovėjo aikštėje per visas mūsų šalies negandas.

Muziejuje pasitiko šauni darbuotoja, kuri maloniai papasakojo bei aprodė esančius čia eksponatus. Gaila, bet tik vienas originalus daiktas šiame muziejuje besą – paties S.Daukanto iš medžio šakų sukonstruota kėdė.

Šiame muziejuje teko kiek ir nustebti, nes kitame jo kambaryje, kuriame rengiami įvairūs susitikimai bei vyksta renginiai, kabėjo fotografijų paroda. O joje švėkšniškio fotomenininko Vytauto Marcinkevičiaus darbas iš jo makro kolekcijos „Karamelinė musė“ kabėjo. O ant stalo taip pat buvo ir poeto Algimanto Kiminio knygelė. Jis kilęs nuo Vilkų Kampo Švėkšnoje, o taip pat siejamas ir su Kintais.

S.Daukanto kapas iš ties įspūdingoje vietoje ant vieno iš piliakalnių esančiose kapinėse. Papilės žmonės miestelio vardą ir kildina nuo piliakalnių, kurių papėdėje Ventos upės kilpoje ir pradėjo kurtis.

Grįžtant namolei

Kelionę visai sau netikėtai baigėme Telšiuose – pradiniame sumanyme nebuvo numatyta čia lankytis. Iš esmės čia ir buvome ne pažintiniais, o maitinimosi reikalais. Važiuodami jau namo šiek tiek pasvarstę, nutarėm kur pavakarieniauti, kad niekam grįžus nereikėtų prie puodų stoti. Sumanymas pasiteisino – pasirinkome neblogą iš atsiliepimų girdėtą kalvinę „Prie fontano“, palyginti nesenai atidarytą Masčio ežero pakrantėje. Nors jau buvo vakaras, tačiau laisvų vietų buvo pakankamai. O ir palyginti greitai bei maloniai aptarnavo. Ir užsakyti mėsos kepsniai buvo labai sultingi ir skanūs, o, svarbiausiai, kaip tokiai vietai tikrai nebrangūs. Tad dėl savo pasirinkimo pavakarieniauti nei kiek nesigalėjome.

O valgyti jau buvom išalkę, nes, skirtingai nuo mūsų kraštų, praktiškai per visą kelionę nepasitaikė pakeliui nei vienos vietos, kur kokioje pakelės užeigoje būtumėm galėję pavalgyti. Kažkaip ir degalinių, taip įprastų kone kiekviename mūsų kaime, nesutikome. O vis tik esančiose kuras, artėjant Mažeikiams, vis brangesnis buvo… Jei būtų kilusi mintis kur pernakvoti, būtų reikėję mobiliajame įrenginyje ieškoti, nes pakelėje taip pat nesimatė nuorodų į kaimo turizmo sodybas.

Šiek tiek pasigesta ir turistinės informacijos. Tačiau tai jau bendra visos šalies problema: privažiavus prie gyvenvietės, norėjosi pamatyti lankytinas vietas. Tai buvo pažymėta ir nurodyta tik valstybės saugomų parkų informaciniuose stenduose. O kur parko nėra – žinių taip pat. Nuorodų į lankytinas vietas taip pat galėtų būti daugiau.

Trumpai – kelionė pavyko, pamatyta ir sužinota daug. To linkime ir visiems, pasirinkusiems trumpas keliones.