Kelionė į aludarių kraštą. II dalis

Tęsiant pasakojimą (Kelionė į aludarių kraštą. I dalis) apie pirmos išvykos į aludarių kraštą dienos pabaigą, dar galima būtų pridurti, kad po skanios vakarienės Rinkuškių alaus gamyklos kavinėje bei čia pat įsigijus šviežio ir „gyvo“ kelių rūšių alaus pavyzdžių, užbaigti įpratai dieną dar nesinorėjo. Juo labiau, kad visą dieną tvyrojusi kaitra ėmė atlėgti.   

Patarti nakvynės namų savininko A.Žaldoko, dar ryžomės paieškoti ilgiausio pėsčiųjų tilto, kuris nutiestas per Širvenos ežerą iki kitoje pusėje esančio kažkokio dvaro. Medinis tiltas iš ties įspūdingas – ilgis daugiau kaip pusę kilometro, plotis beveik pustrečio. Juo buvo malonu paeėti ežero vidurio link, jaučiant iš jo kylančią malonią vėsą ir neįprastą miestui ramybę.

Pasuks nakvynė link, maloniai nustebino miesto viduryje, Agluonos upelyje, spalvotas „šokantis“ fontanas. Šis vaizdas tiesiog užbūrė…

Fontanai

Šokantys spalvoti Biržų fontanai.

Biržų savitumai

Šiaurės Lietuvos kraštas nuo seno garsėja savo karstinėmis įgriuvomis. Jau buvome nutarę, o ir A.Žaldokas patarė, aplankyti Biržų regioniniame parke prieš porą metų pastatytą Kirkilų apžvalgos bokštą. Jis yra greta karstinių ežerėlių, dėl to jam ir vieta čia parinkta.

Neįprastos, kaip vėliau paskaitėme – valties formos – bokštas gerai matomas iš toli. Jo aukštis – daugiau kaip 30 metrų. Pirmame jo aukšte įrengta amfiteatrinė aikštelė renginiams, panaši yra ir jo viršuje. Nuo bokšto viršaus atsiveria graži Kirkilų karstinių ežerėlių panorama. Šiaip jau į tokio aukščio bokštą lipti ir nuo jo žvalgytis teko pirmą kartą. Be galo įdomus jausmas, kaip atsiveria be galo plati tų vietų panorama, ir kai  medžių viršūnės yra gerokai po kojomis.

DSC00217-04

Iš toli matomas Kirkilų apžvalgos bokštas.

Dar atvažiuojant į Biržus matėme nuorodą į žymiausią karstinę įgriuvą „Karvės ola“. Vardą tokį turo dėl to, nes anot legendos, čia prieš porą šimtų metų prasmegusi karvė. Vėliau dar ir daugiau visa ko čia prapuolė. Šiandien – tai labai lankoma vieta. Įspūdis neįprastas, kai karštą dieną nusileidus į ją pajauti jaukią vėsą. Kad lankytojai čia laukiami – liudijo sutvarkyta aplinka. O turistų patogumui – šalia pavėsinės prie iš akmenų sudėliotos laužavietės paliktos sausos malkos…

TIC ir Biržų regioninio parko lankytojų centras

Biržų turizmo informaciniame centre tikėjomės daugiau sužinoti apie lankytinas šio rajono vietas. Tačiau pagaliau suradus jį mieste teko… pabučiuoti spyną. Savaitgaliais jis nedirba. O gaila.

Tačiau netoliese esantis Biržų regioninio parko lankytojų centras buvo pasiruošęs svečiams. Kaip jau ne viename tokiame centre, čia buvo įrengta interaktyvus gidas po parką. Tačiau labiau sudomino ne jis, o aiškiai ir vaizdžiai paaiškinta, kas yra karstinės įgriuvos, kaip jos susidarė bei kiti dalykai.

DSC00321-21

Biržų regioninio parko lankytojų centre puiki pažintis su karstinais reiškiniais.

Ketinome dar apžiūrėti Biržų evangelikų reformatų bažnyčią, kurios bokštas gerai manomas iš daugelio miesto vietų, tačiau pagrindiniai vartai į šventorių buvo užrakinti, tad negaišome laiko ir pasukome Rokiškio link.

Rokiškis

Važiuojant jo link, aplankėme Pandėlį. Tiksliau, jo gražią, kaip vėliau išaiškinome, Švenčiausios mergelės Marijos vardo bažnyčią. Užsukti į ją sumasino šventoriuje dailiais rūbais apsirėdę žmonės. Paaiškėjo, kad čia vyko pasirengimas krikštynoms: tad bažnyčia ne tik buvo atsidaryta, bet ir papuošta. Įdomu buvo pamatyti mūrinę, mediniais bokštais Šiaurės Lietuvos bažnyčią.

Į Rokiškį atvedė platus plentas. Tačiau pasigedome aiškių, turistams būtinų, nuorodų . Bent jau užmatyti  neteko. Savotiškas orientyras buvo dar įvažiuojant matomas aukštas bažnyčios bokštas. Atvykus automobiliu pirmą kartą kažkaip intuityviai, nežiūrint, kad buvo visokių apylankų dėl gatvių remonto, pavyko iš karto pasiekti Rokiškio dvarą.

DSC00414-35

Rokiškio dvare įsikūręs Rokiškio krašto muziejus.

Prie vartų esančioje informacinėje lentoje buvo daug medžiagos apie čia esantį muziejų: darbo laikas, kainos, teritorijos planas bei trumpas Rokiškio dvaro sodybos pristatymas trimis kalbomis. Atskiroje dalyje buvo ir miesto planas, vėliau palengvinęs pažintį su juo.

Iki centrinių dvaro rūmų buvo nemažas kelio gabalas, tad ėjome jo link jau žinodami, kur einame ir ko galime tikėtis.

Rokiškio krašto muziejus

Jam tiesiog būtina skirti atskirą pasakojimo dalį, nes jis – didžiausią įspūdį šioje kelionėje palikusi vieta: ir sutvarkymu, ir dėmesiu bei čia saugomomis vertybėmis.

Kaip daugelyje panašių dvarų, priešais centrinius rūmus – didžiulė žalia vėja su gėlynais. Šonuose yra pagalbiniai buvusio dvaro pastatai. Viename, kaip pamatėme iš karto užsukę, buvo parodinė erdvė, kurioje buvo eksponuojama tapytojos Danguolės Raudonikienės darbai.

Greta pagrindinių rūmų žvilgsnis nukrypo į senovinius etnografinius pastatus dvaro parke. Tai lyg Liaudies buities Rumšiškėse sumažinta kopija, dar praėjusio amžiaus antroje pusėje pasirinkusi kryptimi surasti ir dabartiniams žmonėms rodyti pagalbinius buvusių sodybų pastatus – klėtis, svirnus, kluonus bei kita. Ant vieno įrašas buvo įrašas, kad jis atvežtas iš Anykščių rajono 1963 metais. Netoli tų pastatų – pievoje vaikų žaidimams pritaikytas medinių skulptūrų ansamblis. Viskas gražiai prižiūrėta ir išpuoselėta. Kažkur čia netoliese turėjo būti ir Kalėdų senelio rezidencija. Apie jos atidarymą lapkričio 25 dieną jau skelbė milžiniškas plakatas, o jos link kelią rodė ne viena rodyklė.

Sumokėję 3 eurus, gavome gražų bilietą su šio muziejaus dvare vaizdu. Jame – trumpa informacija su planu, bei nuorodomis. Tačiau tai dar buvo ne viskas – maloni darbuotoja davė specialų labai paprastai valdomą rankoje nešiojamą gidą po muziejų. Paspaudę prie eksponatų ar kur kitur iškabintų numerių, išgirsdavome trumpą ir aiškų diktorių skaitomą pasakojimą apie jį. Norint, galima buvo jį kartoti ar tiesiog nutraukti. Daugelis dalykų nereikalavo didesnių paaiškinimų, nes buvo aišku ir iš esančių aprašų. Tačiau apie kai ką norėjosi sužinoti daugiau. Tuomet šis lengvai valdomas aparatas labai pravertė.

DSC00463-48

Koncertinė Rokiškio dvaro erdvė.

Tačiau įdomiausiai buvo čia esantys eksponatai, pasakojantys apie grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių gyvenimą. Be galo buvo nors akies krašteliu žvilgtelėti į jų buvusią aplinką: buitį, pomėgius, aprangą ar net vaikų žaislus. Be galo  skoningai ir neperkrautai pateikti daiktai – eksponatai – leido pajusti šio šiaurės rytų dvaro XIX a. pabaigos XX a. pradžios atmosferą.

Didelį įspūdį paliko dvarininkų specialiai renginiams skirta erdvė. Grafai mėgo muziką: ir patys muzikavo, ir kvietėsi pas save įvarius atlikėjus. Toje nuostabioje salėje, kurį kaip skelbiama, pasižymi puikia akustika, ir šiais laikais rengiami koncertai bei meniniai vakarai. Jaukumą aplinkai suteikė čia pat esantis ir matomas žiemos sodas – gėlių oranžerija. Greta – įspūdingas Zakopanės stiliaus grafų valgomasis.

Įdomu, kaip ten kreipiamas dėmesys detalėms: vienoje iš patalpų numeris jau minėto audiogido pasakojimui buvo pridėtas tiesiog prie grindų. Paspaudus sužinojome, kad tik toje vietoje dailios keramikinės glazūruotos plytelės skilusios todėl, kad sovietiniais laikais tiesiog ant jų buvo skaldomos malkos krosniai.

Išeinant buvome pakviesti būtinai nepraeiti pro dar vieną pastatą. Ten – vieno garsiausių net tik Rokiškio krašto bet ir visos Lietuvos medžio drožinėtojų, dievdirbio Liongino Šepkaus medžio darbai. Apie ši meistrą ne kartą buvo girdėta, tačiau įėjus į ekspoziciją su jo kurtais darbais, kone užgniaužė kvapą. Stebino savitumas, meniškumas bei apimtys. Ypač didžiųjų darbų – kompozicijų, kurios sudarytos ir daugybės drožinių bei smulkiausių detalių. Tinkamai nuotaikai sukurti – įrengta akustinė sistema su gamtos garsais. Jos sumanytojams turime pasakyti: jums pavyko – įspūdis milžiniškas, ačiū.

DSC00492-56

L.Šepkaus ekspozicijoje. Ją kurti yra padėjęs ir pats.

Čia taip pat gavome po tokį pat balsu apie darbus pasakojantį gidą. Jis taip pat pravertė, nors ant sienų ištraukos iš jam skirtos knygos. Apibendrinant galima dar kartą pasidžiaugti patirtu įspūdžiu susipažįstant su Rokiškio dvaro turtu – labai apgalvota ir išmoningai parengta ekspozicija, o tuo pačiu sukuriama nuotaika.

Pažintis su Rokiškiu

Viena iš galimybių tai padaryti buvo einant taku nuo dvaro rūmų iki Rokiškio bažnyčios, kuri matėsi šiaip jau lyg ir ne taip toli. Tačiau pasirinkę vis tik važiuoti automobiliu nepasirikome: atstumas buvo nemažas. Pasisukinėję nuo kaitros šeštadienį ištuštėjusiomis gatvėmis, atvažiavome į pagrindinę miesto (taip manome) Nepriklausomybės aikštę.

Ji didžiulė ir erdvi, skirianti šiaip jau neblogai atrodančius, gal ir restauruotus, abejuose kraštuose esančius pastatus. Viename arčiau bažnyčios esančiame jos krašte – paminklas Nepriklausomybės kovoms, o aikštės beveik centre – arkos pavidalo Rokiškio 500 metų jubiliejui atminti 1999 metais pastatytas paminklas.

Tačiau akį traukė kiek neįprastos formos raudonų plytų bažnyčia. Čia vyko vestuvių ceremonija. Po jos apžiūrėjome jos labai įdomų, lyg po baldakimu įrengtą, altorių. Visai arti prieiti nesinorėjo, tad susidarė įspūdis, kad jis lyg ir drožtas iš medžio. Panašiai iš toli atrodė ir vargonai.

Šeštadienis jau buvo įpusėjęs ir pilvas vis aktyviau pradėjo reikalauti savo. Jau einant bažnyčios link, matėsi kavinė „Pas grafą“. Čia iš ties pavyko skaniai papietauti. Ir svarbiausiai – neįprastai, kaip miesto centro kavinei, nebrangiai. Ir gan greitai.

Nėra to blogo…  

Nors jautėme, kad kaip ir Biržuose, Rokiškio TIC‘as nedirbs, tačiau viltis vis tik ruseno. Pasiklausti kavinėje ar muziejuje, pagauti to gero įspūdžio, tiesiog nesusipratome. Taip pat nematėme jokių ženklų pavažinėję miesto gatvėmis centre, kur logiškai ši įstaiga turėtų būti. Tačiau, kaip sakant nieko nėra blogo, kas neišeitų į gera: važinėjant vienoje iš gatvių pamatėme dailiai išpaišytas langines. Nežiūrint, kad kai kurie seni namai buvo su įstatytais didžiuliais plastikiniais langai, jų praktiškai nesimatė, nes dėmesį traukė įvairiais raštais  dailiai dekoruotos jų langinės. Tokių namų buvo daug, kone per visą gatvės ilgį. Pasigrožėję jomis kur yra Rokiškio TIC‘as sustojome paklausti degalinėje. Paaiškėjo, kad jis centrinėje Nepriklausomybės aikštėje pastate su kolonomis. Grįžę supratome, kad pro Rokiškio TIC‘ą pravažiavome ne kartą. Jį žymintis ženklas su žaliame fone esančia „I“ raide dizainerių nuo pašalinių akių taip užmaskuotas, jog tiesiog nepastebimas: kam gali ateiti į galvą žiūrėti kažkur šaligatvio apačioje, kai jis iš toli turėtų būti matomas.

DSC00547-66

Dizaineriškai gražus, bet visiškai nepastebimas Rokiškio TIC’o ženklas ir ne kartą tądien pravažiuotas pats turizmo informacinis centras.

Kaip ir reikėjo tikėtis, paklebenome jo užrakintas duris ir atsisveikinome su Rokiškių – ką pamatyti daugiau nesužinojome, arba, kalbant ekonominiais terminais, neradome kur palikti pinigų.

Kupiškio link

Kelias į jį, o toliau jau ir namo, vedė pro Kupiškį. Netrukus, radę jų kryptį rodančius kelio ženklus, jau važiavome jo link. Tuoj įvažiavome į Obeliai – Panevėžys plentą. Tuomet ir pasibaigė šios kelionės etapas, kai keliu važiuoja vos vienas kitas automobilis (arba traktorius su grūdais), nes eismas čia įprastai intensyvus.

Važiuojant užsukome į pakeliui esantį Panemunėlį, kur studentiškais laikais teko rauti runkelius. Kaip ten bekalbėtume, tai buvo labai neblogi laikai. Taip pat sustojome prie pat kelio esančio Struvės geodezinio  lanko. Kaip parašyta šalia jo, tai vienas iš trijų Lietuvoje esančių seniausių dienovidžio matavimo taškų. Saugoma UNESO, kaip pasaulio paveldo objektas, jis gražiai sutvarkytas – įrengta poilsio aikštelė.

DSC00615-81

Struvės geodezinis lankas.

Kupiškis

Buvo labai malonu Kupiškio prieigose pamatyti didžiulį miesto žemėlapį. Tad susiorientuoti mieste buvo galima neišlipus iš automobilio. Pažiūrėjus buvo aišku, kur miesto centras, kur TIC‘as, kur muziejus, bažnyčia. Pradžioje prie jos ir privažiavome. Ji nustebino savo nedideliam miesteliui būdingu dydžiu.

Visai greta buvo Kupiškio muziejus su jame esančiu, bet taip pat šeštadienį uždarytu turizmo informaciniu centru. Tačiau muziejaus darbuotoja ne tik paaiškino, kur ką galima šiame krašte pamatyti, bet davė rajono žemėlapį bei keletą lankstinukų su lankytinų vietų aprašymu. Kupiškio muziejus nebuvo didelis. Jame be įprastų senųjų buities rakandų buvo eksponuojami seniau kupiškėnų vestuves garsinę rakandai, aprangos dalys bei nemažai senųjų vestuvių nuotraukų.

Maloni muziejaus darbuotoja pasiūlė Kupiškyje apžiūrėti savito menininko Henriko Orakausko kurtas skulptūras. Jų mieste keletas. Jau važiuojant centro link matėme viename iš tvenkinių skulptūrą fontaną. Tai buvo šio menininko 2005 metai sukurtas „Baltų pasaulio medis“. Sutvarkytas ir skveras – modernūs, greičiausiai šio menininko taip pat kurti suoleliai bei kruopščiai prižiūrėta aplinka.

DSC00674-93

Baltų mitologinis medis, sukurtas H. Orakausko.

Gaila, tačiau daugiau dėmesio šiam miesteliui skirti negalėjome, nes diena jau virto antros pusės link. O be to, ir besiniaukstantis dangus nieko gero nežadėjo. Važiuojant Panevėžio, o vėliau jau pasukus ir Šiaulių link, ne kartą užklupo stiprus lietus. Važiuojant valytuvams valant langus, liko tik pasidžiaugti, kad kelionės metu oras buvo labai palankus. Išlipus Šiauliuose užkasti prieš pasukant namų keliu, beliko tik pajuokauti – pasijutome kaip ką tik grįžę iš Turkijos, nes buvome karštam orui pritaikytais drabužiais, kai tuo tarpu šiauliečiai jau vilkėjo striukes – mieste buvo vėsoka.

Balansas

Ir dar keletas žodžių apie šią kelionę. Priminsime, kad į ją išvykome pagal ne kartą išbandytą ir pamėgtą „kur akys veda“ būdą, turėdami tik galutinė kryptį (tikslą). Gal ir dėl to ne vienoje vietoje paklaidžiojame, nes atidžiai planuojant buvo galima daug ką susirasti internete. Tačiau tuomet būtų prapuolusi važiavimo ir ieškojimo intriga. Greičiausiai kelionę būtų kiek palengvinę išmanieji telefonai. Neįpratę jais naudotis, apie tai pagalvojome tik grįžę. Tačiau patirtos klajonės nebuvo varginančios – greičiau dėl to pavyko žymiai daugiau pamatyti ir sužinoti.

Kelionė daug neišleidome: nors valgėme kavinėse, pirkome ir suvenyrų, o taip pat išleidome nakvynei – tačiau susumavus ši išvyka „atsiėjo“ tik truputėlį daugiau nei 100 eurų. Tai neskaičiuojant kuro. Nors pagal kompiuterį skaičiuojant nuo Šiaulių, kur prasidėjo (ir „oficialiai“ užbaigėme), turėjome nuvažiuoti apie 300 kilometrų, tačiau spidometras rodė, kad nuvažiavome apie 500. Tai ir tos klajonės, ir kitos į pasakojimą nepatekusios aplankytos vietos – jos nebuvo kuo ypatingos, kad vertėtų apie jas kalbėti plačiau.

Valgėme, kaip jau rašyta, kavinėse. Tik pusryčiavome pas A.Žaldoką jo nakvynės namų terasoje ant ežero kranto. Maistas kavinėse keliaujant buvo skanus ir nebrangus. O daugiausiai išleidome Šiauliuose, kur sukant namo sustojome „Katpedėlėje“ pavalgyti. Čia masiškai gaminami patiekalai ne tokie jau skanūs, kaip kad nedidelėse kavinės, kur konkurencija verčia stengtis dėl kiekvieno pas juos užsukusio.

Pasirinkusiems tokį kelionės būdą galima būtų patarti iš anksto pasirūpinti grynaisiais pinigais. Jų reikia. Su jų problema susidūrėme Biržuose, kai nemažai paieškoję vis tik pirmą kelionės dieną neradome SwedBanko – nei jo paties, nei bankomatų. Beliko tik pajuokauti, kad už XVII amžiuje jų protėvių sugriautą Biržų pilį dabartiniai miestiečiai dar neatleido ir neįsileido švedų iki šiol į miestą. Tačiau priežastis, matyt, ne ta: šiame mieste, panašu, mažėjant gyventojų nebėra būtinybės turėti keleto bankomatų. Tuštėjantį miestą liudijo daugybė pirki ar nuomoti miesto centro siūlomų pastatų, anksti uždaromi prekybos centai – centre esantis vieno prekybos tinklo parduotuvė duris užveria iš vis 20 valandą. Antrą dieną vis tik radome SwedBank bankomatą.

Susumavus viską – pabaigai galima drąsiai sakyti: buvo smagi, gera ir maloni kelionė. O šio pasakojimo tikslas – parodyti, kad net per keletą dienų, turint minimalų biudžetą, galima patirti malonių įspūdžių, daug sužinoti ir pasidžiaugti, kokia yra graži ir labai įvairi ta mūsų Lietuva.

Be the first to comment on "Kelionė į aludarių kraštą. II dalis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*