Ne vilko vaiko gyvenimas

Konfirmacijos nuotraukoje Arnoldas pirmas iš kairės, už berniukų trečioje eilėje kun. Jonas Kalvanas.

Tauragės rajono Baltrušaičių gyvenvietės kultūros namų renginių organizatorei E.Lopšienei vadovaujant lapkričio 16 dieną vyko Baltrušaičių bendruomenės 19-toji tradicinė šventė „Laikas skuba, neša metus“.

Senjorų šventė Baltrušaičiuos.

Senjorų šventė Baltrušaičiuos.

Po iškilmingo jubiliejinių gimtadienių sulaukusių senjorų pagerbimo ir sveikinimų, visus išjudino Baltrušaičių bendruomenės kaimo kapela, dainininkai, šokėjos. Skambant žinomoms melodijoms, prie šokėjų buvo kviečiami prisijungti ir jubiliatai bei žiūrovai. Salė sujudo, kai scenoje pasirodė klasikinius šokius šokanti nuostabi pora Dominykas ir Kotryna – jubiliato bitininko Jono Tranelio proanūkiai. Džiaugdamiesi jų vaikyste plojimais linkėjome jiems ir visiems jubiliatų anūkams laimingos ateities.

Už kiekvieno jubiliato – sava gyvenimo istorija, paprastai žinoma namiškiams, kaimynams ir bendruomenės nariams. Tačiau ne visada. Aš atvykau pasveikinti Arnoldo Šulco, prieš tai pakalbinęs vieną kitą pažįstamą baltrušaitiškį, pasidomėdamas, ar jiems žinoma jo gyvenimo

Su dukros šeima.

Su dukros šeima.

biografija, sudėtinga jaudinanti vaikystė. Deja, net dukra prasitarė, kad tik per tėčio jubiliejų kiek daugiau namiškiai sužinoję apie jo pokario vaiko likimą. Jau vien nelietuviškai skambanti pavardė intriguoja pasidomėti. Ir ne tik suaugusiems, bet ir vaikams pravartu būtų išgirsti, palyginti dabartinio jaunimo ir senelių pokario vaikų vaikystę. Prakalbinkime juos kol dar nevėlu. Suprantama tokie likimai ne tik sovietmečiu, bet ir dabar nutylimi…

Ne „vilko“ vaikas

Vokiškai skambanti pavardė, pokario Lietuvos piemenėlio likimas – man beveik nepaliko abejonės, kad mūsų vaikystės vasarų piemenėlių draugas Arnoldas, pokaryje netolimo kaimyno eigulio šeimon priimtas, dabartiniu supratimu pats tikriausias „vilko vaikas“ – tai yra lietuvių priglaustas Karaliaučiaus krašto vokietukas. Tuomet dešimtmečiui nerūpėjo apie tai jo paties paklausti. Po keleto mūsų piemenavimo vasarų kūrėsi kolūkiai, bendri piemenavimai baigėsi, nebeliko ir mūsų piemenėlių draugo, mokėjusio gražiai švilpauti, dainuoti, iš karklų daryti švilpynes… Buvau beveik tikras, kad Arnoldui bus pavykę išvykti į Vokietiją. Ir tik po daugelio metų Žukuose sutikus Mažosios Lietuvos istorija ir „vilko vaikų“ likimais besidominčią Ireną P. iš Viešvilės, pamėginau atrasti vaikystės draugo pėdsaką.

Stebuklingai greitai Arnoldas jau pasakojo man savo „turtingą“ gyvenimo istoriją. Nors jo likimas stebėtinai panašus į pokaryje po Tauragės kraštą klajojusių, badaujančių našlaičių vokietukų dalią, prašančių darbo, duonos, prieglaudos nakvynei. Bet paaiškėjo, kas jis ne „vilko vaikas“. Taip, jo giminės šaknys siejamos su vokiečiais atsikėlusiais į Karaliaučiaus kraštą po didžiojo maro, tačiau jau jo senelis – Vitold Šulc, – susikūrus Lietuvos valstybei, iš Prūsijos atvyko į Batakių kraštą, užtvenkė Šešuvies upę ir pasistatė vandens malūną. Vėliau sūnus Andrius, Arnoldo tėvas, įsikūręs Deferencijos kaime, dirbo miškininku Batakių apylinkėse. Tačiau 1944 metų rudenį frontui slenkant, vokiečiams traukiantis, rusų armijai artėjant, Šulcų šeima laukė šeimos pagausėjimo. Pablogėjus sveikatai, mama skubiai arkliniu transportu nuvežta į Tauragę deramos medicininės pagalbos nesulaukė… Tėvas skubiai palaidojęs mamą Rikyškių kapinėse, pasikinkęs arklį su vaikais dar mėgino trauktis nuo artėjančios rusų armijos, tačiau nuo Panemunės… apsisuko ir aplinkiniais keliukais grįžo atgal. Negana to, kad mirė mama, tėvą sovietai tą patį rudenį suėmė, tardė Šiūbartinėje, išvežė į Lukiškes, nuteisė, kaip politinį nusikaltėlį, išvežė kalėti į Irkutsko sritį. Šešerių metukų Arnoldas liko ne vienas, o su pusantrų metų broliuku. Pirmiausia juos priglaudė tėvo pažįstamo miškininko Globio šeima. Broliuką greit išsivežė giminaitė teta. – „Aš buvau niekam nereikalingas, teko piemenauti“, – su nuostaba ir giliu atodūsiu tarė nesenai savo aštuoniasdešimtmetį pasitikęs senelis. Po pirmos Sovietų invazijos jo tėvų namuose buvo apgyvendinta pagyvenusių rusų pora. Jie taip ir gyveno antrame Šulcų namo gale iki antros rusų okupacijos.

Ta babuška mokėjo su manim bendrauti ir aš… išmokau rusų kalbą. Kai pas mano naujus šeimininkus Globius užklydo rusų kareiviai, ne tik jie, bet ir šeimininkai buvo nustebinti, nes aš su kareiviais kalbėjausi rusiškai. Už tai šeimininkų sūnus, turintis ryšių su miško broliais, išėjus rusams griebė mane „auklėti“, tačiau šeimininkė išgelbėjo nuo įtūžusio sūnaus. Vis tik šiai šeimai aš tapau pavojingas, ir, kad ko neišplepėčiau, mano piemenavimas pas juos baigėsi.

Buvo žinoma, kad ir tarpukario Lietuvoje nuo šešerių metų mažažemių vaikai jau būdavo atiduodami  pas stambesnius ūkininkus tarnauti piemenėliais. Arnoldui tapus vienišu našlaičiu teko pačiam ieškotis tokio darbo. Tik nuvilnijus karo siaubui tai buvo nelengva užduotis. Taigi, piemenavimas pas eigulį Jonušaitį Juodpetrių kaime, Arnoldui buvo jau ne pirmoji „darbo vieta“. Prisimenu – mes su kaimynu Romu nuo rugsėjo jau eidavome į Molupio septynmetę mokyklą, o Arnoldą girdėdavome bešvilpaujantį ant ežios kranto augančiame ąžuole, iš kurio buvo galima gerai stebėti savo Raudę ir Šėmargę, kurias jis ganė. Savas jam buvo lengva atskirti, nes daugiau tokios spalvos karvių kaime nebuvo. Arnoldas pasakoja, kad kitais metais jį vis tik leido į Joniškės pradinę mokyklą. Tačiau iki tol, kol jis sumąstė mokytojai nunešti kyšį – rūkytų lašinių paltį iš šeimininkų kamaros, – kad mokslai geriau sektųsi. Su šito įvykiu baigėsi ne tik mokslai, bet ir tarnystė. Kartą grįžus iš mokyklos nebuvo įsileistas trobon. Paslapčia dar keletą naktų nakvojus daržinėje ant šieno, bet teko ir vėl ieškoti kas priglaus. Priglaudė moterėlė Kleinaitienė, gyvenusi su dukrele Anike. „Buvo smagu su ja pažaisti“, – prisimena Arnoldas. Jos po karo buvo radusios negyvenamą mažą trobelę, vadintoje Liorančine, kitoje geležinkelio pusėje. Jos pačios nelabai turėjo ką valgyti – eidavo pas kaimynus ką nors padirbėti.

Sarapinai, jų krikšto dukra Zelma dažnai pas juos atbėganti kaimynų mergaitė, Arnoldas už ausų laikantis savo šuniuką Sargį, dvi Šėmargės ir kalakutai...

Sarapinai, jų krikšto dukra Zelma dažnai pas juos atbėganti kaimynų mergaitė, Arnoldas už ausų laikantis savo šuniuką Sargį, dvi Šėmargės ir kalakutai…

Todėl ji ir pasirūpino: surado toliau Molupio kaime galinčius Arnoldą priglausti senelius Jurgį ir Agotą Sarapinus. Bet jie pageidavo mergaitės, kuri galėtų jiems patarnauti namuose. Tarpininkei teko įrodinėti, kad „vaikis geras“.

– Laimei apie mano lašinių palties istoriją seneliai nesužinojo – priėmė bandomam laikotarpiui. Pateisinau jų lūkesčius: dirbau visus reikiamus darbelius, išleido jie mane jau paauglį baigti už poros kilometrų esančią Lapurvio pradinę mokyklą. Geradariai Seneliai nepamiršo pasirūpinti ir religiniu mano auklėjimu. 1955 metais lankiau tuomet nelegalias tikybos pamokėles Tauragėje, o rugpjūčio mėnesį vyko kunigo Jono Kalvano suburtos našlaičių grupės įžegnojimo šventė. Man suabejojus, ar tikrai ten buvo visi našlaičiai, Arnoldas tvirtino, kad tai vyko ne per Jonines, kaip įprasta Tauragėje, argumentuodamas dar ir tuo, kad kunigas pasakęs tokį jaudinantį pamokslą, kad ne tik konfirmantai bet ir buvusi pilna bažnyčia klausytojų šluostė ašaras. O kai Amerikoje atsirado per karą dingę Sarapinų vaikai, ypač dukra Marytė iš Kanados, ir atsiųsdavo net siuntinius, jie su manimi viskuo dalindavosi. Iš amerikietiškos medžiagos pasiūdino kostiumą, iš atsiųstos išdirbtos odos pas kaimo šiaučių, pasiūdino batus. Radau ir draugų – buvau laimingas. Pamėginau dirbti pas aplink jau kolūkio laukus ariantį traktorininką, tapau plūgų prikabinėtoju. Ant plūgų reikėjo sėdėti ir vairu reguliuoti arimo gylį. Važinėjau į MTS mokausi traktorininkų kursuose.

Arnoldas Sibire

– Tačiau, po paraliais, viską sugadino tėvas. Po Stalino mirties paleistas iš griežto rėžimo kalėjimo, buvo laisvas dirbti prie statybų, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Vis tik grįžo, susiradęs ne tik mane, bet ir brolį Algimantą, skubėjo atgal. Mano Geradariai globėjai krovė į lagaminą šiltus drabužius maisto ir su ašaromis akyse išlydėjo mus į Sibirą. Išlipome Taišeto geležinkelio stotyje.

Nuotraukoje su lagaminais Arnoldas pirmas iš kairės šalia jo tėvas.

Nuotraukoje su lagaminais Arnoldas pirmas iš kairės šalia jo tėvas.

Čia juos pasitiko sibiriečių šeima. Toliau jiems teko pasiekti Čiunos rajono 109-tą pasiolką – lageriai ar gyvenvietės buvo vadinamos pagal kilometrinius stulpus. Sibire darbas stalių dirbtuvėse. Vėliau sunkus darbas miškuose vairuojant „staliniecą“. Vakarais suaugusių mokykloje gautas septynmetis išsilavinimas. Tarnyba sovietų kariuomenėj Tolimosiuose Rytuose, Sachaline. Čia, palyginus su Sibiru, sąlygos ir aprūpinimas buvęs neblogas, norėta užsidirbti – tarnauta net 5 metus. Po tarnybos įsidarbinta Nikolaevske prie Amūro, laivų remonto kombinate. Čia įsigyta suvirintojo specialybė.

– Padirbėję dar Baltarusijoj, pagaliau grįžau į Lietuvą. Pirmiausia aplankiau savo piemenavimo vietas: mano globėjai geradariai seneliai jau buvo iškeliavę Amžinybėn. Tada panūdau užsukti pas savo skriaudėją, nors pažiūrėti jam į akis. Prieš akis atmintyje įvykis, kai tarnaudamas pas eigulį miško laukymėje vadinama Skroblyne, ganiau šeimininkų karves. Joms sugulus, panorau parbėgti namo gal už puskilometrio ką nors užvalgyti. Grįžęs savo karvių neberadau, jos prie geležinkelio, geležinkeliečio Petro dobiluose. Uždusęs atbėgau jų varytis į savo pievą, tačiau su karklo kliūbu rankoje mane pasitiko dėdė Petras. Nepavyko man nuo jo pasprukti, pasigavo ir tol mane audė per užpakalį ir nugarą kol nesudaužė visą savo medinį žalią ginklą. Vakare šlubuodamas parginiau karves, vakarienei negalėjau prisėsti prie savo stalo užpečkyje – aš nebuvau kviečiamas prie bendro šeimininkų stalo. Kad valgau stačias, pastebėjo šeimininkas. Aš juk negalėjau pasiguosti, kad  praganiau karves ir buvau sumuštas, todėl norėjau tai nuslėpti. Tačiau šeimininkas mane išrengė ir pamatęs žaizdas, išsiaiškinęs nesibarė. Nežinau ar jis buvo pasikalbėti su kaimynu ar ne. Bet dabar man norėjosi nors pažvelgi negailestingam geležinkeliečiui į akis. Tačiau jis pasislėpė, tikriausia manydamas sulaukti tolygaus mano elgesio jo žiaurumui. Taip jo ir nesulaukiau.

Tėvas iš Sibiro jau buvo grįžęs, gyveno Pagėgiuose, dirbo staliumi buitinio aptarnavimo kombinate. Tai ir aš patraukiau į Pagėgių kraštą ieškoti darbo. Įsidarbinau taip vadinamame Žemės ūkio susivienijime. Vėliau gyvenau Šilutėje, dirbau prie miesto statomame kiaulių komplekse suvirintoju. Galiausiai darbas panašiam komplekse prie Baltrušaičių Tauragės rajone.

Sugrįžus

Baltrušaičiuose Šulcų šeima gavo butą, kuriame Arnoldas tebegyvena. Čia ir kalbamės. Jau 15 metų kaip našlys, gyvena vienas. Aplanko netoliese gyvenanti dukra Regina. Tebevairuoja mašiną, lanko ir prižiūri namiškių kapus Rikyškių kapinėse. Stebina, kad šitoks pokario lietuvių kaimiečių grubus elgesys su vaikais nelaimėliais ir sovietinis auklėjimas nesužlugdė jautrios asmenybės. Nepaisant to, kad Arnoldui nebuvo galimybės gauti aukštesnio išsilavinimo, per visą mano bendravimo laiką iš jo neišgirdau nė vieno rusiško keiksmažodžio (be ko paprastai neapsieina sovietinio auklėjimo „intelektualai“), išskyrus išsprūdusį „po paraliais“ pyktelėjus ant tėvo už išsivežimą į Sibirą. Nors gyvena vienas, namuose tvarkinga aplinka, pavaišino arbata su meduoliais. Besikalbant vis žvilgčiojo į laikrodį, pagaliau atsiprašė turintis nustatytu laiku apžiūrėti vieno išvykusio kaimiečio sodybą. Nedrįsau ilgiau trukdyti, pamanęs, kad vis tik dar  gyvos vokiškos tikslumo ir tvarkingumo šaknys. Atidėję neišsakytus prisiminimus kitam kartui, atsisveikinome.

Konfirmacijos nuotraukoje Arnoldas pirmas iš kairės, už berniukų trečioje eilėje kun. Jonas Kalvanas.

Konfirmacijos nuotraukoje Arnoldas pirmas iš kairės, už berniukų trečioje eilėje kun. Jonas Kalvanas.

Be the first to comment on "Ne vilko vaiko gyvenimas"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*