Mergina, kuriai buvo keista vardą girdėti lietuviškai

Nuo rugsėjo pirmosios Kintų pagrindinėje mokykloje įsikūrusioje Šilutės pirmosios gimnazijos trečioje klasėje (vienuoliktoje pagal vidurinio mokslo skaičiavimą), drauge su šio miestelio bei pamario moksleiviais mokosi iš pietų Vokietijos Langensteinbach miesto atvykusi šešiolikmetė Judith Schäfer. Atvažiavo ji pasinaudojus Tarptautinės mainų programos YFU (Youth for understanding) siūlomomis galimybėmis atvykti į pasirinktą šalį ir drauge su vietos moksleiviais ne tik mokytis bendrojo lavinimo dalykų, bet ir pažinti kraštą, pramokti kalbos ir, žinoma, susirasti draugų.

Kaip pokalbio metu Judith pastebėjo, iš pradžių Kintuose jai gan keistai skambėjo lietuviškai tariamas jos vardas Judita, tačiau vėliau suprato, kad tokiu būdu mokyklos bei vietos bendruomenė ją laiko sava. Ir išties – ji taip šiltai ir draugiškai buvo priimta, kad šiuo metu tvarkosi dokumentus ir antrai mokslo metų pusei, nes iš pradžių ji buvo nusprendusi Lietuvoje pabūti ir čia pasimokyti tik iki Naujųjų metų. Tad dabar ji pati jau nori, kad ją vadintų lietuviškai – Judita.

Apie tai, kaip ji ryžosi čia atvykti, ką pamatė, kaip jaučiasi ir kokius pajuto skirtumus nuo savo gimtosios šalies, ir paprašėme jos pasidalinti įspūdžiais.

Dvi kintiškės. Iš kairės: Judith ir Augustė.

Dvi kintiškės. Iš kairės – Judith ir Augustė.

Judith puikiai kalba angliškai, tačiau kad nebūtų kokių netikslumų, pagelbėti sutiko šiuo metu Vilniuje ISM universitete ekonomiką studijuojanti kintiškė Augustė Ežerskytė. Kaip tik jos šeimoje Judith ir surado savo naujuosius namus. Ir visiškai neatsitiktinai, nes ir Augustė, ir jos vyresnė sesė taip pat dalyvavo YFU mainų programoje. Tad tai savotiškas šios šeimos atsidėkojimas už galimybę dviem merginoms dalyvauti YFU mainų programoje. Augustė po dešimtos klasės metus gyveno ir mokėsi Norvegijoje. Vėliau ji kitą vasarą dar vyko į JAV, kur dalyvavo lyderystės bei verslumo mokymuose. Apie tai buvo rašyta „Šilainės krašte“.

Pokalbį pradėjome nuo to, kaip Judith ryžosi dalyvauti YFU mainų programoje. Ji sakė, kad sprendimas kilo visiškai spontaniškai: ji mėgsta keliauti – domisi šiaurinėmis šalimis. Tad, kai kovo mėnesį mokykloje mokytoja papasakojo apie YFU mainų programą, sprendimas buvo priimtas ir anketa dalyvavimui buvo užpildyta labai greitai. Beliko kantriai laukti, nes norinčių dalyvauti šioje programoje moksleivių Vokietijoje yra labai daug. Lietuvą ji pasirinko taip pat spontaniškai – ji norėjo atvykti į šalį, kurios visiškai nepažįsta, nebuvo girdėjusi jos kalbos. O į klausimą, kaip ji pateko į Kintus, atsakė Augustė – čia pirmumą renkantis turi priimančioji šeima: programos koordinatoriai derina abi puses pagal pomėgius, hobi, kitus panašius dalykus. Kadangi šioje mainų programoje jau dalyvavo dvi šios šeimos moksleivės – koordinatoriai pasitikėjo Kintuose gyvenančia šeima.

Judith, atvažiavai iš miesto, kuriame 7 tūkstančiai gyventojų į 600 žmonių miestelį, ar net kaimą – Kintus. Ar nesigali patekus čia?

Visiškai nesigaliu ir labai džiaugiuosi. Esu vienintelė iš šios programos Lietuvoje, kuri gyvena kaime. Iš pradžių buvo šiek tie baisu, kad čia nepritapsiu, nes mačiau kaip vietos žmonės artimai bendrauja, visi vieni kitus artimai pažįsta. Todėl iš pradžių buvo šiek tiek baugu, kad nepavyks įsilieti į vietos bendruomenę. Bet nuogąstavimai buvo be reikalo – tai pavyko.

Iš pradžių reikėjo labai daug laiko, kol „išvažiavau iš Vokietijos“ – mintimis vis dar buvau ten. Bet dabar – po trijų mėnesių – jau galutinai „atvažiavau čia“. Dabar atėjo momentas, kai jaučiu, jog tai ir yra mano namai – kiekviena diena darosi vis kasdieniškesnė.

Keisčiausia buvo jau iš pat pradžių, kad kai rugsėjo pirmąją atėjau į mokyklą – visi mane jau pažinojo, o aš nepažinojau nieko. Ir buvo labai keista, kai visi su manim sveikinasi. Ir dabar dažnai einant namo gatvėje kažkas su manim pasisveikina – net ir miestelyje mane žino. Ir aš sveikinuosi, nors gyvenime nesu mačiusi tų žmonių.

Klasėje visi labai draugiški, šiltai priėmė. Labai džiaugiuosi, kad savo klasėje labai gerai su visais sutariu – ne tik su merginomis, bet ir su vaikinais.

Kaip iš viso jautiesi?

Visų pirma – labai daug naujų patirčių, labai daug naujų išbandymų. Jau vien tai, kad čia turiu labiau savimi rūpintis, kai namuose už mane visi pasirūpindavo. Čia tampu labiau nepriklausoma. Ištobulinau anglų kalbą. Sustiprėjo savarankiškumas. Taip pat yra galimybė išmokti lietuvių kalbą tiesiog ją girdėdama, o ne iš vadovėlio, kaip tai būtų mokykloje.

Ją mokausi visų pirma sau ir visiškai nesvarbu, ar panaudosiu ją ateityje. Ji man įdomi. Su visais klasės draugais einu į lietuvių kalbos pamokas. Ten būna panašiai, kaip ir kitose pamokose: susikoncentruoju ir stengiuosi suprasti, kas yra kalbama pamokoje, stengiuosi perskaityti, kas yra lentoje užrašyta. Ir jei žinau dalyką, apie ką kalbama, tai jau dažnai sekasi suprasti, kas ką kalba, ir kas ką sako.

Čia Judith papildė Augustė, sakydama, kad jų namuose visi daiktai nuklijuoti lapeliais su pavadinimais, kad būtų nauda ne tik jai lietuviškai išmokti, bet kartu ir mamai – žodis parašytas lietuviškai, angliškai ir vokiškai.

Judith, gali palyginti vokišką mokyklą, vokiškas gimtinės pamokas su lietuviškom. Ar čia yra daug skirtumų?

Vienas iš skirtumų yra tai, kad pas mus klasė turi savo pastovią vietą ir mokytojai pas mus ateina. O čia klasė vaikšto pas mokytojus, o mokytojai turi savo kabinetus.

Kitokia ir pažymių sistema: iš pradžių sunku suvokti, kaip čia nuo 1 iki 10, nes pas mus – nuo 1 iki 6 ir vienetas yra geriausias įvertinimas.

Taip pat skirtumas tas, kad čia leidžiama mokyklos teritorijoje naudotis mobiliais telefonais – Vokietijoje tai neleidžiama. Taip pat čia per laisvas pamokas mokinai gali pareiti namo, kas nori, gali bet kur vaikščioti. O pas mus, Vokietijoje, laisvų pamokų metu išeiti iš mokyklos teritorijos negalima.

Dar keista pasirodė tai, kad visą laiką kreipiamės mokytojau, ar mokytoja, nes Vokietijoje į mokytojus kreipiamasi tiesiog vardais. Iš pradžių buvo keista ir reikėjo laiko, kol pripratau, kad visi mokytojai vienodai vadinami.

Stebina ir tai, kad Lietuvoje mokiniai savo pažymius gali pasižiūrėti internete: mato visą savo paskyrą. Vokietijoje jie neprieina prie jokių archyvų ir pažymius žino nebent jei užsirašinėja, ką gauna. Arba paklausia mokytojo. Bet šiaip jokios prieigos prie savo pažymių sistemos jie neturi. O kiekvienas mokytojas renkasi sau – popierinę sistemą pažymiams ar internetinę naudotis.

Tai pas mus čia geriau?

Čia žymiai geriau – gali persižiūrėti, gali pasitaisyti, o Vokietijoje pamiršti, kokį pažymį gauni ir nebežinai.

Turi galimybę palyginti dėstomuosius dalykus. Pas mus viskas išskaidyta. Pas mus geriau, ar pas jus?

Išskaidymais maždaug viskas taip pat. Tik Vokietijoje yra žymiai daugiau taisyklių – mes neturime tokios valios pasirinkti dalykų, kaip kad yra Lietuvoje po 10 klasės. Tik skirtumas tarp vokiškos ir lietuviškos matematikos labai didelis – ji visiškai skiriasi. Taip pat anglų kalba dėstoma šiek tiek žemesniu lygiu, negu Vokietijoje.

Ką tai reikia žemesniu lygiu?

Tiesiog lėčiau čia viskas: ten viskas greitu tempu – klasėje diskutuoja ir debatuojama angliškai, o čia mes mokomės naujų žodžių.

Dar Judith sakė, kad jei mokytojai ir nežino kalbos, vis vien bando komunikuoti ir stengiasi susikalbėti. Tačiau būna ir situacijų, kai ji lieka be užduoties, o visi kažką daro. Tai kelia truputį nerimo.

Ar buvo tai, kas labai nustebintų?  

Čia labai daug renginių. Labai patiko akcija, kai buvo po Šilutės seniūnijas vežiojamas bei plukdomas 1918 metų Lietuvos nepriklausomybėse aktas. Aš labai tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau pamatysiu lietuvių tautinius rūbus. O čia pavyko net su kaupu – turėjau galimybę net juos vilkėti: važiavau Akto pasitikti į Mingę apsirėdžiusi tautiniais Kintų šokių kolektyvo rūbais. Taip pat labai patiko gimnazistų „krikštynos“. Taip pat labai įdomu, kad jaunimas tiek daug renginių rengia ir visi labai aktyvūs.

O mūsų mokiniai draugiški palyginti su Vokietija?

Čia mokykloje mokiniai draugiškesni, nei Vokietijoje. Jei pas mus į Vokietiją atvažiuotų koks mainų programos moksleivis, visi jį priimtų, susipažintų, bet nebūtų tokie draugiški – tiesiog jis jiems nerūpėtų. Ir Vokietijoje, tame pačiame miestelyje būtų tas pats, nes jis didesnis – tai ir būtų skirtumas, nes čia beveik visi su manim sveikinasi, visi pažįsta. Pas mus tiesiog daugiau žmonių.

O ar lietuviai draugiški?

Tą patį klausimą gavau prieš kelias savaites ir tam žmogui atsakiau – duok man dar kelias savaites pagalvoti. Bet jau pagalvojau ir gali pasakyti, kad lietuviai, sprendžiant iš Kintų, taip, iš tikrųjų draugiški žmonės.

O ar buvo, kad nepatiko, kas buvo nepriimtino, nepatinkamo?

Tai būna, kai visi aplinkui kalba lietuviškai. Čia suprantama, nes tą patį Vokietijoje daryčiau ir gal nesistengiau per daug. Ir puikiai suprantu, ir nesu dėl to pikta, bet tiesiog kartais jaučiuosi vieniša, kai visi aplinkui šneka kalba, kurios aš nežinau, kurios dar pilnai nesuprantu. Tai ir yra vienas iš tokių neigiamų dalykų.

Ar jau susidraugavai su klasės draugais, bendraamžiais?

Su kuo klasėje susibendravau, tai jau manau, kad tai yra mano tikri draugai. Nes nėra tik taip, kad su jais tik mokykloje bendraučiau: jie pas save kviečiasi ir aš kviečiuosi pas save – tikra draugystė mezgasi.

Paprašyta pristatyti savo šeimą, Judith sakė, kad turi vyresnį dvidešimtmetį brolį. Ji kalbėjo, kad ir anksčiau susigalvodavo dalykų, kurie jos šeimą nustebindavo, tad pasirinkimas dalyvauti mainų programoje jų labai nenustebino. Vis tik jiems buvo lengvas šokas, nes tai nebuvo iš anksto planuota. Bet negalvojo, kad ji taip greitai apsispręs ir ryšis iššūkiui ilgesniam laikui išvažiuoti iš namų.

Po metų grįžusi namo į Vokietiją Judith vėl ims mokytis vienuoliktoje klasėje. Tad buvo įdomu sužinoti, ar pagal mainų programą praleisti šie metais Lietuvoje yra prarasti. O ji atsakė labai trumpai: „atrodo, kad per šituos mokslo metus gausiu daugiai, negu bet kuriais metais mokykloje savo šalyje“.

O mūsų pokalbio pabaigoje Judith buvo paprašyta atsakyti į tokį klausimą: jei paklaustų, ar verta važiuoti į Lietuvą, ką pasakytum? Nusijuokusi, ji pasakė, kad dar turi bent porą savaičių pagalvoti, tačiau tikrai siūlo išbandyti, nes yra tai įdomu – ir mainai, ir važiavimas. Tad jauniems žmonėms ji siūlo tiesiog judėti.

1 Comment on "Mergina, kuriai buvo keista vardą girdėti lietuviškai"

  1. Nijolė | 2017-11-22 at 21:54 |

    Džiugu, kad tokia šauni ir kultūringa mergina iš Vokietijos pasirinko mokytis Kintuose ir išmokti lietuvių kalbos.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*