Kovo mėnuo – ir senieji naujieji metai, ir paukščių gerbimo šventės

Pagal mūsų protėvių požiūrį į žmogaus apsuptį gamtoje (lietuviai buvo gamtatikiai, bet ne pagonys ar stabmeldžiai) paukščiai, kaip Dangaus ir Žemės ryšininkai, Žiemos ir Pavasario pranašai buvo ypatingai garbinami. Ir nė vienas metų mėnuo neturi tiek daug paukščių gerbimo švenčių, kiek Kovas.

Tačiau paukščių pagerbimą reikėtų pradėti nuo vasario 24 d. – vyturio (žemaitiškai cyrulio) dienos. Vyturys – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis buvo laikomas pavasario pranašu. Mūsų protėviai, žemdirbiai žinojo, kad jei vyturys parskrenda anksčiau nei vasario 24, dar ilgokai bus šalta, o jei vėliau nei vasario 24 – pavasaris bus ankstyvas.

Aukojimas lietuviuose nuo senų seniausių amžių vyko ne beprasmiškai aukojant maistą jį deginant, o suvalgant šeimoje prie bendro stalo per savo kūną taip maistą aukojant Perkūnui, kuris grąžindavo savo palaiminimą perkūnu Žemei. O ji savo kūnu (per kūną) teikdavo gėrybes mūsų kūnui – visiems suprantamas, aiškus, kilnus ir godotinas būties ciklas – Aukso arba Saulės ratas. Jokių stabų, jokių bažnytinių statinių svetimų dievų stabams (skulptūroms ir paveikslams), jokių svetimo ir lietuviams ypač negailestingo dievo vietininkų pamokslų, mokymų ir nurodymų.

Vyturio dienos progai vyturių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „vieversėlius“, „vyturiukus“, „cyruliukus“, „špokiukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms Paukščiams. Trupiniai nebūdavo nušluojami, o subraukiami į delną ir, išnešus laukan, išbarstomi sode, kad paukščiai saugotų sodo augalus nuo kirmėlių ir vabzdžių.

Vyturio dieną merginoms buvo draudžiama šukuotis plaukus, nes vištos vasarą iškapstys daržus. Taip pat šią dieną nebuvo galima sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Be to, iki Vyturio dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. O vaikeliams tą dieną rengdavo net varžybas: vaikas galės tapti greitu kaip vyturys, jei du kartus apibėgs trobą arba nubėgs į kaimo galą ir atgal.

Nuo kovo 4 dienos varnėnų ir kovų dienos sniegas ima tirpti dar sparčiau, patyžta keliai ir takeliai, arba, kaip sako ratuoti, atsiranda kreivos vėžės. Po lašais iš susidariusių balų jau gali atsigerti ne tik gaidys, bet ir veršis.

Valstiečiai pirmą kartą po žiemos nors trumpam išleidžia iš tvarto gyvulius, norėdami, kad tie būtų sveiki. Jeigu šią dieną tekdavo išgirsti vieversio giesmę, buvo manoma, kad bus nederlingi metai. Varnėnų ir kovų dienos progai paukščių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „špokiukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms paukščiams.

Vėlesniais laikais lietuvių gamtatikišką šventė buvo įteisintą kaip krikščioniška šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo šventė. Tą dieną Vilniuje buvo rengiama Kaziuko mugė. Kaip ir kiekvienoje mugėje, šalia sakralinių kepinių atsirado ir komercinių: Vilniaus meduolininkų cechas Kaziuko mugėje parduodavo savo garsiuosius meduolius, kuriems tešla buvo nokinama net 10 metų. Meduolių būdavo įvairių įvairiausių nuo pakabinamų širdelių, kurias pasikabinę ant kaklo maklinėjo po mugę mergičkos su bernėkais, iki pintinės dydžio kietų neįkandamų, kuriuos galėdavai ilgai laikyti, nes nuo to jų skonis tik gerėdavo ir pats meduolis minkštėdavo.

Vilniaus žydai ant viso kermošiaus keldavo gvoltą, iš visos gerklės girdami savo chalas, rimti, šventiniais tautiniais rūbais pasipuošę Trakų karaimai, parduodavo garsiuosius kibinus su aviena, totoriams net girti nereikėdavo savo saldžiųjų šimtalapių. Kepėjai iš Sudervės atveždavo saldžiąsias cukrumi nubarstytas suktes, Ašmenos kepėjai – širdelių pavidalo riestainius, o smurgainiškiai prekiaudavo garsiomis visoje Europoje virtos tešlos baronkomis, kurias kepti pradėjo net viduramžiais, o kitų Europos miestų kepėjai mokėsi iš Smurgainių kepėjų gaminti paviritintą tešlą. Deja, vėlesniais laikais, kai žmonės regimai aptingo, senasis pavirintos tešlos gamybos būdas buvo pamirštas.

O paskutinių metų Lietuvos mugės rodo kokį kermošavą jovalą akivaizdžiai regime. Kai viduramžiais miestams, miesteliams, gyvenvietėms būdavo suteikiamos Magdeburgo teisės ir galimybė rengti savo muges, jomarkus, kermošius, visi žinojo, kad ir amatininkams, ir valstiečiams, ir pirkliams, ir žmogeliams reikia laiko ne tik pasigaminti parduodamų daiktų bei gardėsių, bet ir pasitaupyti pinigėlių.

Todėl Kaziuko kermošius buvo rengiamas tik Vilniuje, Mildos – tik Kaune, Saulės – Šiauliuose, Luokė garsėjo arklių kermošiumi, Mažeikiai – riebiuoju kermošiumi ir ten prekiaujamais lašiniais bei špikerauškiais, Smurgainys – pavirtinos tešlos baronkų su prijaukintais lokiais ir t.t., buvo net specializuotos mugės – Kuršėnuose ir Viekšniuose – keraminių indų (puodų, puodynių, dubenų ir ąsočių) ir t.t., ir pan.

Kovo 10 dieną sakoma, kad jau būna parlėkę 40-ies rūšių paukščių. Ir ši diena yra skirta paukščių pagerbimui. Tiesa, krikščionybės nešėjai privertė lietuvius pamiršti seną gamtatikišką šventę ir ją pavertė krikščionių kankinių diena. Tiesa, mūsų dienomis gamtininkai suskaičiuoja, kad kaip kokiais metais šiuo laiku paskrenda 20-30 paukščių rūšių.

Nuo seniausių laikų kiekvienuose lietuvių namuose būdavo kepama 40 bandelių su kiaušinių įdaru, o sėliai tada kepdavo ir sakralinį paplotį.

Patirtis skelbė, kad jei tą naktį pašąla, tai dar 40 parų šals. Buvo net tikima, kad kovo 10 dieną negalima toli važiuoti, nes bus susipykta ne tik su kaimynais, bet ir su saviškiais.

Žmonės džiaugdavosi pirmaisiais atgyjančios gamtos reiškiniais, šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, įdarytų kiaušinių įdaru, kad vasarą javai gerai derėtų. Žemaičiai irgi krosnyse kepdavo tai dienai paplotį, bet kitokį: iš ruginės duonos tešlos ant ližės suformuodavo ližės formos 1,5-2 cm storio paplotį, jį sočiai apdėliodavo svogūnų griežinėliais, kietai virto kiaušinio ripkomis, pagardindavo druska, trintais juodaisiais pipirais ir šaudavo paplotį į karštą krosnį.

O kol kepiniai būdavo kepami, pusryčiams šeimyna būdavo vaišinama plaktiene (paplaktus kiaušinius, kai plakant kiaušinių baltymas sumaišomas su tryniais, bet tai ne suplakti kiaušiniai, kaip omletui) su medumi, dažnai ir su riešutais. Kitose Lietuvos vietose taip pat kepdavo kiaušinienę (kai kiaušiniai prakuliami ir paleidžiami ant įkaitintų riebalų su sveiku tryniu), bet vis kitokią, vis savaip – dažna šeimininkė ta proga vis ką nors įdomesnio sugalvodavo.

Jaunimas ir vaikai 40-ties paukščių dieną, jei tik oras būdavo geras, būtinai kiaušinėdavo, t.y. ieškodavo paukščių kiaušinių. Ir jei kam nusišypsodavo laimė rasti lizdą su kiaušiniais, tai daugiau vieno imti jokiu būdų nebūdavo galima. Retas paukštis tuo metu lizdus būna susukęs, dar retesnis kiaušinius padėjęs, tad radusiam šis kiaušinis visus metus laimę nešiąs, tik jį reikia visiems parodyti, o po to saugiai ir gerai paslėpti.

Kol šeimininkės būdavo užsiėmusios kepiniais namuose, vyrai kieme pasitvarkydavo, būtinai apžiūrėdavo gandralizdį, jį paremontuodavo. Vėlesniais laikais darydavo ir kabindavo inkilus, todėl ir mūsų dienomis gerai būtų šią dieną paskelbti nacionaline inkilų kabinimo švente.

Daug kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.

Rimtai panagrinėjus senovės lietuvių gamtatikiškas šventes, pastebėsime, kad nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug švenčių, skirtų šeimai, šeimos susiėjimams, pabuvimams, pagerbimams vienas kito, tarpusavio gražiam bendravimui, dainavimui, pasakojimams, žaidimams.

Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išėjus ar išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad 40-ties paukščių diena būtų išskirtinai paminėta, pagarbinti parskridę paukščiai, kad žmonės ir ypač vaikai gerbtų ir godotų, pažintų ir neskriaustų sparnuočių.

40-ties paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojamos dainos, kurie išliko iki mūsų dienų.

„Gaidžių peštynės“: viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.

„Skrido žvirblis“ – žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:

„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“.

Tuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas.

Kovo 19 dieną mūsų protėviai švęsdavo pempės grįžimo dieną, nes tai dienai parskrenda pempės. Mūsų proseneliai žemdirbiai buvo nustatę ir žinojo, kad jeigu tą dieną geras oras, tai bus geri metai karvėms ir jaučiams. Net jei kiaulės žiemos sunkmečiu būdavo iššeriamos iki pempės grįžimo dienos, žmonės sakydavo, jog vėliau „ant šluotražio išvilktos nedvės badu“. Nuo tos dienos ir dabar dar sakoma – „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.

Būtent nuo šios dienos lietuviai imdavo tvarkytis apie namus – taisyti darželius, sėti daržoves daigams.

Tą dieną galima tuoktis, nors ir gavėnia, nes Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, tik vestuvių kelti negalima.

Kovo 21-ąją lietuviai švenčia savo Naujuosius Metus (Naujo Prado, Naujos Šviesos, Naujo Virsmo Metus), kai diena susilygina su naktimi. Tai pavasario lygiadienis – saulės grąžos šventė.

Mums gamtatikiams svarbiausias buvo Mėnulio kalendorius, pagal kurį gyveno mūsų protėviai žemdirbiai, gyvulių augintojai, medžiotojai, žvejai, net ir kariai. Iki mūsų dienų yra išlikęs pasakymas – aš jau pragyvenau 60 žiemų, aš sulaukiau tik 50 pavasarių, tai dar ilgai gyvensiu ir pan.

Mūsų protėviai sakydavo: meška iš miego prabudo, naujus metus atnešė. Matyt ne be reikalo meška iš miško buvo toteminis žemaičių globėjas.

Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.

Šeimininkės kepdavusios plūgo arba arkliuko formos paplotėlius. Vestuves tą dieną galima kelti tik „rimtas“, be muzikantų. Tądien negalima be reikalo gulinėti, nes per darbymetį nugarą įsiskaudės.

Kovo 25 dieną Lietuvoje nuo senų senovės švenčiamos Gandrinės. Šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.

Gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį. Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad ne veltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.

Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys – tikėjimas, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.

Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.

Net mūsų dienomis tikima, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jeigu pamatysi skrendantį – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas ir turtingas, daug keliausi. Jeigu tupintį – teks būti tik namuose, būsi lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimo nesulauksi. Netekėjusioms merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki. Mokiniui skrendantis gandras reiškia, kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.

Pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Jei arti namų yra koks gandralizdis pamėginkite stebėti kaip gudriai gandras tvarko, neša žabus juos įpina į taisomą lizdą, – turėsite tikrai įdomų ir gražų reginį, būtinai su tuo dalyku supažinkite mažus vaikelius, – tai jiems palieka neišdildomą, visą gyvenimą prisimenantį įspūdį, o ir stebėti galima visą dieną.

Gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai išgyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų.

Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas.

Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų sumaltų miltų bandeles, kurios būdavo suvystyto vaikelio išvaizdos, dažniausiai įdarytos virtų kiaušinių įdaru (aukščiau rasite, kaip tą įdarą pasiruošti). Bandeles dovanodavo ir kaimynams, ypač tiems, pas kuriuos eidavo gandrinėti. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūri javų sėklas, pažarsto rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.