Beveik nerandamas tas Vabalų kaimas ir jo gyventojai

Senųjų gyventojų palikuonis Valdemaras Gerulis su sūnumi Evaldu.

Vabalų kaimą prisiminti ir po kurio laiko vėl jį aplankyti paskatino nesena nelaimė Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kai sudegė iš šio kaimo kažkada į muziejų atvežta pelkininkų kaimo sodyba. Būta šiokios tokios vilties pamatyti tą vietą, iš kurios tie du ugnyje pražuvę statiniai buvo paimti. Tuo pačiu tai buvo galimybė aplankyti nuo seno pažįstamus šio kaimo gyventojus – senbuvę Hertą Kalvienę, senųjų gyventojų palikuonę Laimą Mačėnienę, kaip seniau sakydavo, gimusia Šarkute bei Voldemarą Gerulį, kurio senelių sodyba ir pražuvo tame nelemtame gaisre. Jei dar pridėsime daugiau kaip prieš dešimtmetį čia atsikėlusį Algį Radzevičių, tai ir būtų visų dabartinio Vabalų kaimo keturių sodybų gyventojai su šeimomis. 

Apie Pamario pelkininkus ir jų kaimus yra rašęs žurnalistas Bernardas Aleknavičius „Šilainės krašte“ 2016 metų lapkričio 18 dieną skelbtame straipsnyje „Pelkininkai“. Jame sakoma, kad platus nusausintų Aukštumalės bei Žalgirių pelkių apgyvendinimas prasidėjo po 1888 metų. Skiriant ten suformuotus sklypus naujakuriams, buvo siekiama pritraukti gyventojų iš Vokietijos gilumos, taip užkertant kelią čia kurtis iš Žemaitijos geresnio gyvenimo Prūsijoje ieškantiems lietuviams. Tačiau iš to sumanymo nedaug kas pavyko, tad 1905 metų surašymo duomenimis gausiuose pelkininkų kaimuose gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Vabaluose iš 214 gyventojų tuomet 61 procentą tuomet sudarė lietuviai. O kad labai netolimoje praeityje šiame kaime dar būta ir daugiau sodybų, vėliau kalbinamas prisiminė ir V.Gerulis.

Senbuvė Herta ligoninėje

Kur prasideda ir baigiasi didžiulis buvęs pelkininkų Vabalų kaimas, žino tik patys jo gyventojai bei tų apylinkių žmonės, nes jokio ženklo ar nuorodos apie tai nėra. Dvi praeitį menančios sodybos matomos dešinėje per Aukštumalos pelkės pakraštį nutiesto kelio pusėje. Kitos – atokiau kairėje, kurias aplankyti galima važiuojant keliukais pro medžius ir krūmus Minijos upės link.

Kelionę pradėjome nuo Hertos Kalvienės. Senbuvė labai nuoširdi, nuo seno gyvenanti savo iš tėvų bei senelių paveldėtoje sodyboje. Todėl jos prisiminimai apie Erdmutę Gerulytę bei į Rumšiškių išvežtą jos tėvų sodybą turėjo būti labai įdomūs. Deja, lėtai per pelkėje nutiestą keliuką privažiavus prie jos sodybos, iš toli karštą dieną pasitiko namas uždarytais langais ir durimis. Nieko gero nežadantis ženklas sufleravo, kad šeimininkės nėra namuose. Tai netrukus patvirtino pasitikęs jos sūnaus Rolando draugas Antanas. Pasirodo, H.Kalvienė prieš keletą savaičių rimtai susižeidė koją. Po apsilankymo pas medikus, jį kurį laiką nesėkmingo buvo gydyta namuose. Tačiau sveikatai ėmus blogėti, ji buvo išvežta į Šilutės ligoninę. Ten ji ir buvo ketvirtadienį, kai atvykome jos aplankyti. Vėliau iš jos kaimynės Laimos sužinojome ne itin malonių įspūdžių apie Hertos Kalvienės susidūrimą su Šilutės gydytojais. Tačiau tai galimo kito rašinio tema.

Uždarytais langais H.Kalvienės namas.

Uždarytais langais ir durimis H.Kalvienės namas.

Antanas gyvena Kintuose ir dirba žvejyboje. Laisvu laiku atvažiuoja į Vabalus padėti H.Kalvienei bei jos sūnui Rolandui. Jis čia pat esančiose pievose ūkininkauja, nors su šeima gyvena ne tėviškėje. Gaila, bet ir jis tuo metu buvo išvykęs pas mamą, kur buvo labai susirūpinęs jos sveikata.

Gyvenamas sodybos namas senas, tačiau „modernizuotas“ – naujai apkaltas lentomis, su plastikiniais langais. Nuo seno meilę gėlėms puoselėjanti H.Kalvienė lieka tam ištikima: šalia namo vazonuose auga ir žydi gėlės, jos puikiai išpuoselėtos veši ir greta esančiame darželyje. Tik gaila, kad dabar čia jau nebesimatė kažkada čia tokiu metu gausiai įvairiomis spalvomis žydėjusių senovinių jurginų.

Hertos gėlės.

Hertos išpuoselėtos gėlės.

Voldemaras Gerulis

Tai sudėtingo likimo žmogus, gyvenimo mėtytas ir vėtytas po daugelį pamario vietovių. Jo mama Rūta buvo viena iš senbuvio Jono Gerulio šeimos dukrų. Ji anksti paliko tėvų namus ir susilaukė trijų vaikų, kurių vienas – Valdemaras. Likimas lėmė, kad apkeliavęs nemažai Pamario vietovių, su šeima jis grįžo į savo šaknų žemę – šiandien V.Gerulis yra vienas iš Vabalų kaimo gyventojų.

Įdomu, kad savo tėviške jis labiau linkęs laikyti netoliese esantį Rugulių kaimą. Nesigilinat į sudėtingus šio žmogaus gyvenimo vingius, belieka tik pasakyti, jog taip jau susiklostė, kad nenuoširdžių žmonių dėka toje tėviškėje neteko buvusio namo, nors galėjo pretenduoti ne tik į jo dalį, bet ir nemažą žemės sklypą. Tačiau šiandien jis, jo žmona bei jo sūnus Evaldas susitaikė su likimu ir neskubant gyvena senus laikus menančioje trobelėje, kurią iš buvusių savininkų įsigijo „išsimokėtinai“. O ji yra netoli senelio J.Gerulio buvusios sodybos vietos.

V.Gerulis ir jo namas.

V.Gerulis ir jo namas.

Dabar jau pensijinio amžiaus sulaukęs ir labai jau simbolišką jos sumą gaunantis, be jokio kartėlio balse aplankytas V.Gerulis pasakojo, kad palankiausi jam buvo metai iki atkuriant nepriklausomybę: ir vairuotoju dirbo, ir Šilutės balduose, ir kitur. Ir tai liudijantis stažas yra išlikęs. Tuo tarpu po to – ir sveikatos nelikę, ir darbai nekonkretūs buvo. Paskutinius keletą metų Kintų seniūnijoje jis dirbo viešuosius darbus – prižiūrėjo gyvenvietę. O dabar pasiligojo – nesenai akių operacija atlikta buvo, dėl to iš vis net kurį laiką net lenktis negalės, nekalbat apie net ir nesunkių daiktų kėlimą. Gerai, kad greta yra sūnus Evaldas, kuris ir padeda. Tačiau ir jis turi sveikatos problemų, kurios užkirto Evaldui kelią į įgytą neblogą specialybę.

Tačiau atvažiavome ne su jo bėdomis susipažinti, o apie senelį Joną bei mamos seserį, tantę (tetą) Erdmutę Gerulytę pasiteirauti. Jis prisiminė tą sodybą, didžiulį gyvenamą namą – ne kartą vaikystėje lankėsi. Jo manymu, pradėjus sovietmečiu Tenenio upę reguliuoti pylimais, kildavo potvynio pavojus. Vienas jų ir pralaužė silpniausioje vietoje buvusį pylimą. Jis ir buvo postūmis sodybą pagaliau parduoti muziejui. Apie tai rašyta Editos Barauskienės rašinyje „Erdmutė iš Vabalų kaimo“.

V.Gerulis prisiminė, kaip su mama gyveno gretimame Aukštumalės kaime. Tad pradinę mokyklą baigė netoliese buvusioje medinėje Vabalų mokykloje. Prisiminė ir jis ir labai griežtą (ar net piktą) tos mokyklos mokytoją Zuikį, kuris pastoviai tabaku buvo prasmirdęs. Tuomet apie 15 ar 20 Vabalų bei gretimo Aukštumalos kaimo vaikų ten mokėsi. Tuo metu visų keturių pradinių klasių mokiniai vienoje klasėje kartu dirbo. V.Gerulis taip pat prisiminė, kaip matė vaikystėje ant liulančio per pelkę kelio klojant surištų žabų ryšulius, šioje vietoje fašinais vadinamus. O jau ant jų buvo pilamas žvyras. Taip buvo stiprinamas iki tol sunkiai net arkiniais vežimai įveikiamas kelias.

Jis pasidžiaugė, kad šį pavasarį lankėsi Liaudies buities muziejuje ir pamatė savo senelių namą. Ir su kartėliu tarstelėjo, jog tai buvo lyg atsisveikinimo su praeitimi kelionė… Į Rumšiškes jį su žmona drauge vežėsi kaimynė Laima Mačėnienė.

Einant šiuo tik žvejams dabar žinomu teku, galima pasiekti buvusią J.Gerulio sodybos vietą.

Einant šiuo tik žvejams dabar žinomu teku, galima pasiekti buvusią J.Gerulio sodybos vietą.

Paklaustas, apie išvežtos sodybos vietą, sakė žinant, galima ją atsekti tik iš likusių mūrinių pamatų. Paprašytas palydėti iki tos vietos, palydovu pasiūlė savo sūnų Evaldą Gerulį. Tačiau pasiekti buvusios sodybos vietos nepavyko, nes rizikinga buvo vasariniais bateliais iki jos eiti per judančią pelkę. Tačiau kryptis ir vieta aiški, tad tai galima bus kada atlikti tam tinkamai pasiruošus.

Ūkininkė Laima Mačėnienė

Iki tol aplankytos sodybos buvo labai senos, menančius Vabalų kaimo geruosius laikus. Tuo tarpu senbuvių tėvų Ersto ir Vandos Šarkų sodyboje gyvenanti Laima Mačėnienė su vyru, sportinių šokių treneriu Alfonsu, gyvena šiuolaikiniame name, kurį šias metais iš pagrindų remontuoja. Prieš kelis dešimtmečius greta Minijos upės apsauginio pylimo statyta sodyba tuomet buvo skirta vandens kėlimo stotelių prižiūrėtojui. Juo ir buvo Laimos tėvas. Tačiau senoji senų laikų pelkininkų Šarkų sodybos vieta iš čia nuo dabartinio namo matosi, nors nieko iš jos nelikę.

Laima Mačėnienė, gimusi Šarkute.

Laima Mačėnienė, gimusi Šarkute.

L.Mačėnienė suprato, kad atvažiavau dėl liūdnos netekties Rumšiškėse. O pradėjus pokalbį, kad dėl ligos nepavyko rasti H.Kalvienės, su apmaudu ėmė kalbėti apie Šilutės medikus. Kone jauniausia iš vidutinio amžiaus dabartinio Vabalų kaimo gyventojų, ji yra lyg ir visų šitų žmonių globėja. Todėl ji ne iš kitų pasakojimų žinojo apie prieš kurį laiką nutikusį nelaimingą atsitikimą su kaimyne – tuomet ji H.Kalvienę vežė į ligoninę, tuokart bendravo su medikais. Ir dabar lanko ligonę bei toliau stebisi…

Prakalbus apie E.Gerulytės muziejui parduotą sodybą, ji pasidžiaugė, kad prieš keletą mėnesių su Geruliais lankėsi Rumšiškių muziejuje. Ir dar kartą, kaip kažkada vaikystėje, lankėsi joje. Nors ji dar buvo pabaigta įrenginėti, tačiau senųjų gyventojų dvasia buvo išlikusi. Ypač Laima tuomet džiaugėsi matytomis be galo puošniomis senosiomis gyvenamojo namo durimis.

Nors nieko ypatingo iš savo jaunų dienų, kai vyko sodybos perkėlimo darbai, pašnekovė neįsiminė, tačiau Erdmutė jai atmintyje liko kaip be galo geras ir nuoširdus žmogus. L.Mačėnienė jos sąžiningumą iliustravo atveju, kaip Erdmutė Gerulytė grąžino kaimynams likusius nuo pyrago kepimui jai duotų, tačiau nepanaudotų, pora kiaušinių, nes svetimo jai nieko nereikia. Ji, be visa ko, puikius kepė skanumynus, dėl to dažnai būdavo prašoma.

Dar L.Mačėnienei įstrigo Erdmutės ilgos dvejonės, kai ji buvo kalbinama parduoti sodybą muziejui. Paklausta, kodėl iš Vabalų kaimo muziejininkai išsirinko būtent tą sodybą, pašnekovė sakė mananti, jog dėl jos savito grožio: ji buvo statyta iš švediškos medienos, panašu, kad durys buvo specialiai užsakytos. Tai ir galėjo lemti tą pasirinkimą.

Senosios Vabalų kaimo tarties garsus nuo vaikystės dar išsaugojusi L.Mačėnienė yra ne tik šio kaimo geroji siela, bet ir Kintų evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininkė. Tad rūpinasi ir to krašto parapijos reikalais.

Vienintelis naujakurys

Algis Radzevičius su žmona ir trimis dabar jau suaugusiais vaikais į labai prastos būklės Vabalų kaimo namą atsikėlė prieš kiek daugiau nei dešimtmetį. Jis prisiminė, kad tuomet reikėjo labai daug darbo ir nemažai išlaidų, kol tą ilgai šeimininko nemačiusį namą sau patogiai susitvarkė. Jis su žmona dabar dirba pas verslininką Mingės kaime. Ten pat dirba ir sūnus Aleksas.

Vienintelis „naujakurys“ Vabaluose A.Radzevičius.

Vienintelis „naujakurys“ Vabaluose – A.Radzevičius.

Ši taip pat Vabalų kaimo geruosius laikus kažkada mačiusi sodyba iš kitų dabar matytų išsiskyrė gražiai sutvarkyta aplinka – kiemas buvo dailiai nušienautas, darželyje bei specialiai įrengtoje vietoje žydėjo gėlės. O visavertį šios vietos gyvenimą liudijo ant virvės džiūstantys vaikiški skalbiniai, išmėtyti žaislai bei būrys skambiai amsinčių, tačiau į kojas nekimbančių įvairių veislių šunų bei greta jų bešmirinėjančių keletas jaunų „katūčių“.

Be the first to comment on "Beveik nerandamas tas Vabalų kaimas ir jo gyventojai"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*