Vydūnas: „Lietuvių planai“, „Ką Lietuva pasauliui reiškia“ ir „Žodis į lietuvių tautą“

Lietuvių planai

Vienas žymiausias pereinamojo laiko dalykas yra Lietuvių planai. Yra jų begalis. Nieko tai nekenktų. Bet yra jų ir tokių, kurie lietuvių tautą norėtų akimoju pastatyti ant pirmo tautų laipsnio. O tai jau nesveika. Tauta tegali augdama aukštesnę padėtį pasiekti. O augimas nenusiduoda taip tik ranka teverčiant. Tam reikalingas gyvenimas – pilnas sunkaus vargo, triūso, tikslingo darbo. Bet paprastai tūli, rodos, tiki: jeigu mes tik viso to turėsime, ką kultūringesnės tautos turi, tuoj ir būsime aukštos kultūros tauta. Išrodo man tai visai taip, kaip mažučių vaikų norai. Ir tie mieliausiai būtų tuojau užaugusiais žmonėmis. O negalėdami tokiais ūmai virsti, nors įsisvajoja užaugusiųjų gyvenimą, pasiima lazdą ir ja joja, tarsi tai būtų gyvas žirgas ir t. t. Nebūtų nieko apie tai sakytina, kad pavieniai savo planus savo galiomis vykdintų. Nors neskaustų nė vieno. Bet kai tokiems planams kiti talkon šaukiami ir visokiems kitiems dalykams labai reikalingi viekai sunaudojami pilims padangėse statyti, tai jau randasi pavojus. Reikėtų paveikslą pateikti. Bet to tyčia nedarau. Kiekvienas turi pats atsvert išmokti, kas rimta, o kas svajonė. O tai nesunku. Tik tas planas tėra svarbus ir naudingas, kurio sumanytojas svarbiausia [darbą] jam vykinti pats padaryti ir gali. Bet kurs tuoj šaukia: aš turiu išganingą Lietuviams planą, kibkit vyrai į darbą, tad jau labai abejoti reikia. Geras planas tegali gimti iš didžio žmogaus. O toks nesišaukia tuoj kitų pagalbos. Jis galingesnis už tūkstančius. Stiprindami kitų sumanymus, kurie dar visai nėra išmėginti, mes tik eikvojame savo jėgas ir turtus. O ne vien tai. Kartais tiesiog stipriname tai, kas tautai labai kenksminga. Tik manykime, kad mes visas padanges pristatę būtume pilimis, o tauta gulėtų kur gulėjusi, varge ir klampynėje, ką būtume padarę? Nieko! Toks planų darymas, rodos, reiškia gyvumą minčių srityje, bet ir tai, kad nėra dirbama ir nėra dirbta planų sumanytojų. Šiaip daugiau taikintų prie tikrųjų sąlygų ir santykių, po kuriais lietuvių tautai prisieina gyventi ir kilti. O čia pirmutinis ir pamatinis dalykas vis bus doros auginimas ir stiprinimas. Tik taip tegali stotis rimti veikimai. O taip bus ir dirbama bendrajai Lietuvių sąžinei tvirtinti.
„Jaunimas“, 1911, nr. 11, p. 11–12

Ką Lietuva pasauliui reiškia

Ypatingas yra Lietuvos likimas. Iškilusi iš praeities tamsos, ji kartą buvo garsiausia viešpatovė Europos rytuose. Tad susidėjusi su Lenkija, ji iš lengvo nyko, kol pagavo ją Rusai ir laikė primynę sunkia savo koja. Ir kuo daugiau pakilo dabarties kultūra, tuo daugiau įsigalėjo materinė spėka, žiaurumas ir tuo mažiau tereiškė Lietuva žmonijai. Mat Lietuva nieko to neturi, kas branginama dabarties kultūrai. Neturi ji didžių turtų, nėra jai didžių galių. O toji kultūra kaip tikt siekia tų dalykų. Todėl ir tegalėjo jos galas būti baisusis mūsų laikų karas. Jis yra tikriausias materialios kultūros vaisius. O tą kultūrą stiprinti reiškia žmoniją žudyti. Pirma, žinoma, tada nukenčia tie, kurie nieko nereiškia tokiai kultūrai. Bet ji dabar pati save suėda. Tai yra visai regima. Ir todėl tikra, kad žmonijai aušta naujas laikas. O tai dabar klausimas, ką Lietuva jam atneš. Jeigu nieko, tad Lietuva turi žūti. Kas neturi savyje vertybės, tas negali išlikti. Nėra tam buvimui pamato. O Lietuvoj buvo labai daug Europos kultūros „beždžionavimo“. Tūli lietuviai manė Lietuvą aukštysią parsikviesdami visus Europos kvailumus. Tikėjo tūli, jog mes „apsišviesią“ įsižiūrėdami į dvasines kitų tautų sąšlavas, būtent į jų taršingą, neva dailiąją raštiją, į jų nuomonę, kad žmogaus palaima pareinanti iš materinių turtų iš žmogaus „liuosybės“, tai reiškia pasileidimo, ir iš kitų dar būtų ir nebūtų dalykų. O jau tas žodis „liuosybė“ ir jos giminės pasako, kiek čia proto ir kiek čia mūsų dvasios. Palaimingu būdu Lietuva turi gana to, iš ko jai gyvai išlikti, ir turi to, ką galėtų teikti žmonijai. Lietuviams yra sveiki dar prigimties linkimai. Ir jie atjaučia dar gyvai žmoniškumą. Sveikasis nesukraipytas protas sako jiems, jog tautos ateitis tegali derėti iš to, kad žmoniškumas yra laikomas tikru žmogaus turtu. Ir kad tąjį didinti reikia, jeib žmonės palaimingi pastotų, nes savaime suprantama, kad gyvas daiktas tiktai tegali smagus jaustis, jeigu jo esybė tarpsta. O žmogaus esybė yra žmoniškumas. Jam augti nėra [galimybių], kad patenkinami visokie geismai ir troškimai, kad kraujami turtai. Visa tat tik slopina jo atsilukštinimą. Bet lietuviai tai geriau išmano negu kitų tautų žmonės. O tą išmanymą jie turi nešti į pasaulį gyvu savo paveikslu. Tad Lietuva bus naujosios kultūros židinys. Tuo ji pelnysis buvimą. Ir tiek ji turės svarbumą pasauliui.
„Naujovė“, 1915, nr. 3, p. 31–32

Žodis į lietuvių tautą

Svarbūs pakitimai vyksta ir mūsų tautos gyvenime. O matant tai, kiekvienam tautos sūnui reikia tuo susirūpinti. Dėl vieno antro įvykio galima tautą ir sveikint kuo širdingiau.

Ilgai mūsų tauta gyveno ne savo valia. Bet iš lengvo ji tvirtėjo. Tvirtėjo kitiems ją kuo smarkiau slegiant, silpninant, niekinant. Pagaliau pasiryžo būrelis lietuvių, padėčiai žymiai kitus, pasauliui pasakyti, kad lietuvių tauta laikosi laisva, nepriklausoma. Drąsus tai buvo ir griežtas žodis. Ir labai netiko tiems, kurie kaip tik buvo pasiryžę lietuvių tautą naujai pavergti, nors gyrėsi ją išvadavę nuo jos engėjų.

Ir aplinkybės apsivertė lietuvių tautos laimei. Lietuviai dirbo tolyn, ir iš lengvo vis daugiau aiškėjo lietuvių tauta kitų tautų tarpe. […] Ir vis dar vieni kiti bandė lietuvių tautą praryti ir savintis nors vieną antrą jos dalį. Galingosios šio pasaulio tautos laikėsi nuošaliai, jei nesistojo tiesiog lietuvių priešų pusėn. Lietuviai priešinos, bet labai bailiai. Vis dar tikėjo senu būdu, būtent prašymais pasiekti, kas jai gyvent reikalinga. Bet jie ir dirbo.

Ir vėl ypatingas žygis nustebino pasaulį – lietuvių tauta pasidarė nepriklausoma ekonomijos srityj. Šaukė tūli nevidonai, kad tai būsiąs galas tautai ir jos gyvatai. Bet lietuvių tauta stiprėjo. Nebojo to galingosios tautos. Ir ruošės žygiui, kurs kaip tik būtų griovęs tautos ekonomijos nepriklausomybę. Ir štai prieš pasaulio galinguosius kilo lietuviai, sukilo susidėję Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviai.

Nežiūrėsime į atskirus asmenis. Šišon eina dalykas ne apie jų garbę ir galią, bet apie tautos gyvenimą. Didis ir ypatingas buvo tai žygis. Po ilgų amžių drąsiausias. Pasaulis nustebo. Ir jo galingieji nusileido prieš lietuvius. Ne prieš jų galią. Aplinkybės juos vertė. Bet lietuvių tauta buvo atsistojusi prieš pasaulį. Ir įžengė galutinai į kitų tautų eilę. Bet dabar jai užeina pats sunkusis laikas. Dabar ji turės parodyti, kad ji gali gyventi savo valia, kad ji neseka blogo kitų tautų pavyzdžio. Ne lenktyniaut jai pridera su kitomis trokštant galybės ir didybės, bet kaip kuo tvirčiau pažengus kilnaus žmoniškumo taku. Šis dalykas tegul bus mūsų tautos augimo ir gyvenimo tikslas. Tiktai jopi žengdama, lietuvių tauta pastiprės ir savo nepriklausomybę apgins. Aukščiausios galios yra doros, yra kilnybės galios. O joms įsitiekti yra kiekvieno žmogaus galimybėj. Tegul mūsų tauta žengs tuo taku, kurs ją ves artyn aukštam, kilniam žmoniškumui.
„Darbymetis“, 1923, nr. 6, p. 42–43