arba psichoneurologinis gydymas sovietinėje Lietuvoje
Rubenas Bukavickas
Pilnas straipsnis
Ilgą laiką išgirdus žodį Švėkšna, šis jaukus ir švarus Šilutės rajono miestelis ne vienam imdavosi asocijuotis su psichiatrine ligonine. Dabar šis įvaizdis pamažu blėsta, nes šiandien Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamente, kaip dabar žinoma ši ligoninė, pasitelkus modernius ir šiuolaikiškus gydymo metodus, teikiama būtinoji specializuota bei kvalifikuota planinė psichiatrijos diagnostikos ir gydymo pagalba sutrikusios psichikos pacientams.
Siūlome istoriko Rubeno Bukavicko pasakojimą apie šios ligoninės atsiradimą bei joje taikytus gydymo metodus. O šio pasakojimo pradžioje – pažintis su bendra psichoneurologinio gydymo sovietinėje Lietuvoje padėtimi.
Psichiatrijos gydymas Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje
1945 m., antros sovietinės okupacijos pradžioje, Lietuvoje buvo dvi psichoneurologinės ligoninės – Vilniuje ir Kalvarijoje. Pagrindinė tuo metu tokio pobūdžio ligoninė buvo Vilniaus psichoneurologinė ligoninė. Joje buvo 300 lovų ir vienas gydytojas psichiatras. Tačiau didžiausia psichoneurologinio gydymo įstaiga Lietuvoje buvo 500 lovų turinti Kalvarijos psichoneurologinė ligoninė, kurioje dirbo vienas, antraeiles pareigas einantis, gydytojas ne psichiatras.
Kalvarijos gydymo įstaigos istorija prasidėjo 1926 m. pabaigoje, kai į XX a. pradžioje carinės Rusijos pasienyje su Rytų Prūsija statytas kareivines, buvo perkelta 150 lovų Tauragės psichoneurologinė ligoninė. O paminėta Tauragės psichoneurologinė ligoninė buvo įkurta kaizerinės Vokietijos okupacijos metu, vietoje į Rusiją evakuotos Vilniaus apygardos psichiatrinės ligoninės. 1916 m. spalio 13 d., buvusios muitinės pastate pradėjusioje veikti Tauragės psichoneurologinėje ligoninėje buvo įrengta 250 gydymui skirtų lovų. 1916-1918 m., kartu su sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergančiais pacientais, čia buvo gydomi niežais ir dizenterija sergantys pacientai. O taip pat laikomi karo belaisviai. Ligoninę tuomet prižiūrėjo Tauragės apskrities gydytojas. Tauragės psichoneurologinė ligoninės pavadinimas neatitiko tikrovės, nes iš tiesų Tauragės psichoneurologinė ligoninė daugiau buvo patalpa skirta psichikos sutikimų turintiems asmenims nuo visuomenės izoliuoti. Į šią „ligoninę“ patekę asmenys buvo laikomi iki jie numirs.
1918-1922 m., Tauragės psichoneurologinėje ligoninėje buvo 100 lovų sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergantiems pacientams gydyti.
1926 m. Kalvarijoje atidarytoje psichoneurologinėje ligoninėje buvo 400 lovų. 1927 m. lovų skaičius šioje ligoninėje padidintas iki 500, o 1942 m., nacistinės Vokietijos okupacijos metais, – iki 600. Sumažėjusi sovietinės antros okupacijos pradžioje (1944 m.), Kalvarijos psichoneurologinė ligoninė 1950 m. vėl išaugo iki 600 lovų. Perspektyviniuose psichoneurologinio gydymo išvystymo Lietuvos SSR planuose lovų skaičių Kalvarijos ligoninėje buvo planuojama padidinti iki 1400. Tokiu būdu buvo ketinama spręsti psichoneurologinio gydymo gerinimo problemą Lietuvoje. Tačiau 1950 m. gegužės 30 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą perduoti Kalvarijos psichoneurologinę ligoninę su jai priklausiusiais statiniais SSRS Gynybos ministerijai. 1951 m. sausį ligoninė buvo uždaryta. Ūmių būklių pacientai perkelti į naujai įkurtas psichoneurologinio gydymo tipo įstaigas Kaune ir buvusiame Pažaislio vienuolyne, kiti išleisti gydytis ambulatoriškai (dispanseriniam gydymui) į namus. Kariškiams sugrąžintose kareivinėse įsikūrė sovietų pasienio apsaugos dalinys.
Uždarius Kalvarijos psichoneurologinę ligoninę Lietuvoje veikė trys psichoneurologinės ligoninės – Vilniaus, Kauno ir Pažaislio, kuriuose bendras lovų skaičius siekė 1400. Nuo 1951 m. iki 1955 m. šiose ligoninėse lovų skaičius padidėjo iki 1 500, o gydytojų – iki 96. Tuo metu Lietuvos SSR esančių psichoneurologinių ligoninių dydis pagal lovų skaičių atrodė taip: Respublikinėje Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje buvo 600 lovų (psichikos ligomis sergantiems pacientams 500 ir nervų – 100), Respublikinėse Kauno ir Pažaislio ligoninėse po 450 psichikos ligomis sergančių pacientų gydymui skirtų lovų. Nors lovų skaičius psichoneurologinėse ligoninėse per 10 metų padidėjo iki 1500, tačiau realiai, skaičiuojant lovų poreikį pagal gyventojų skaičių, jų reikėjo mažiausiai 3600. Lovų trūkumas psichoneurologinėse ligoninėse apsprendė pacientų gydymo sąlygas ir jų gydymo kokybę.
Vietos stygius
Iki 1955 m. Lietuvos SSR psichoneurologinės ligoninės buvo perkrautos, patalpos tinkamai nepritaikytos gydymui, nesilaikoma higienos normų. Dėl vietų trūkumo asmenys, kuriems buvo reikalingas gydymas, nebuvo hospitalizuojami, o patekę į stacionarus gydėsi ypač blogomis sąlygomis. 1955 m. visose psichoneurologinėse ligoninėse viena ligoninės lova teko 2-3 psichikos ligomis sergantiems pacientams. Kadangi kiekvienoje ligoninėje pacientų skaičius 150-200 viršijo ligoninėse esančių lovų skaičių, daug ligonių gulėjo po du vienoje lovoje, o ant grindų gulintys negalėjo net pasisukti. Todėl pagal lovos funkcionavimo rodiklį viena lova psichoneurologinėje ligoninėje per metus buvo užimta vidutiniškai 419 dienų, arba viena lova buvo išnaudojama 115 proc.
Klaidinga būtų manyti, kad psichoneurologinių ligoninių Lietuvoje perkrovimą lėmė lovų trūkumas. Iš tiesų, ligoninėse nebuvo vietos, kur jas būtų galima pastatyti. 1955 m. vienam pacientui teko 2,5 m2 naudingo ploto, kai nustatyta norma buvo 6,5 m2. Pavyzdžiui, Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje vienam pacientui teko tik 1,7 m2 naudingo ploto, o pagal sanitarines normas 173 vietas turinčioje Kauno psichoneurologinėje ligoninėje buvo gydomi 473 psichikos ligomis sergantys pacientai. Dėl itin didelio psichoneurologinių ligoninių perkrovimo nebuvo laikomasi elementariausių higienos ir sanitarijos normų. Dėl to, Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje kilo šiltinės epidemija, o Kauno psichoneurologinėje ligoninėje – dizenterijos. Be to, ligoninėse trūko reikalingų vaistų. Pavyzdžiui, Kauno psichoneurologinėje ligoninėje gulintiems pacientams dalį vaistų tiekė jų giminaičiai.
Medicininis aptarnavimas pas mus ir kaimynus
Taip pat nesilaikyta maitinimo normų: pacientai negaudavo jiems priklausančio daržovių, pieno, kiaušinių ir cukraus kiekio. Kita vertus, blogą pacientų maitinimą lėmė nepakankamas finansavimas. Pagal Lietuvos SSR Sveikatos ministerijos 1953 m. nustatytą psichikos ir nervų ligomis sergančių pacientų maitinimo normą vienai dienai reikėjo skirti 7 rublius ir 77 kapeikas, o respublikos biudžete tam buvo numatyta tik 6 rubliai ir 78 kapeikos. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, jog iki praėjusio šimtmečio 6-to dešimtmečio vidurio bendras gyventojų medicininis aptarnavimas sovietinėje Lietuvoje, lyginant su Estijos ir Latvijos sovietų respublikomis, buvo menkai išvystytas. Pirmiausiai, Lietuvos SSR buvo palyginti nedidelis gydymo įstaigų tinklas. 10 tūkst. gyventojų teko 60 ligoninės lovų, kai tuo pačiu metu jų Estijoje buvo 86, o Latvijoje – 93. Be to, skirtingai nuo Estijos ir Latvijos SSR, Lietuvoje dauguma ligoninės lovų buvo įrengtos ne specialiai gydymui statytuose pastatuose, o gydymui pritaikytose patalpose. 1945-1955 m. Lietuvoje buvo pastatytos tik kelios nedidelės ligoninės, kuriose bendras lovų skaičius sudarė 649. Dėl to, lyginant su Estija, Lietuvoje trūko 7000, o su Latvija – 9000 lovų. Antra, Lietuvos SSR buvo mažai gydytojų. 1955 m. Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų teko 14 gydytojų, kai Estijoje ir Latvijoje jų buvo po 20. Pagaliau skyrėsi medicinos įstaigų finansavimas. 1955 m. Lietuvos SSR vienos lovos išlaikymui per metus buvo skiriama 1400 rublių, o Estijos ir Latvijos SSR – po 1600 rublius. Kita vertus, Lietuvos SSR Sveikatos ministerija raportavo apie ženkliai gerėjantį Lietuvos gyventojų medicininį aptarnavimą. Jeigu 1950 m. Lietuvos SSR 10 tūkst. gyventojų teko 128,9 ligoninės lovos (miestuose – 124, 5, kaimuose – 4,4 lovos), tai 1955 m. 10 tūkst. gyventojų teko 170,8 lovos (miestuose – 158,3, kaimuose – 12,5 lovos). Augo ir gydytojų skaičius. 1950 m. Lietuvos SSR 10 tūkst. gyventojų teko 9, o 1955 m. – 14 gydytojų. Gerėjančią gyventojų medicininio aptarnavimo padėtį turėjo atspindėti ir teigiami demografiniai rodikliai. 1945 m. natūralus gyventojų mirtingumas 1000 gyventojų Lietuvos SSR siekė 14,6, 1950 m.- 13, o 1955 m. – 9 mirtis.
Kita vertus, pirmaisiais pokario metais Sąjunginei vadovybei kėlė susirūpinimą itin mažas gimstamumas Lietuvos SSR. Lyginant SSRS gyventojų gimstamumą 1945 m. ir 1946 m., gimstamumas Lietuvoje išaugo vos 1,6 proc., kai bendras gimstamumo rodiklis Sovietų Sąjungos Respublikose vidutiniškai augo 57,7 proc. Akivaizdu, jog tokį didelį skirtumą įtakojo ne tik radikalūs politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai pasikeitimai Lietuvą okupavus SSRS, bet ir tuometinės visuomenės narių psichinė sveikata.
Gydymo sąlygos
Grįžtant prie psichoneurologinio gydymo padėties Lietuvos SSR būtina pažymėti, jog dėl gydymo įstaigų ir lovų juose skaičiaus bei gydytojų trūkumo psichoneurologinėse ligoninėse nebuvo galima taikyti tinkamo gydymo. Perkrautose ligoninėse nebuvo taikomas profiliuotas gydymas: sunkūs ligoniai neatskirti nuo chroniškų, ramūs nuo neramių, suaugę nuo vaikų. Pavyzdžiui, tuo metu Lietuvos SSR nebuvo nei vienos specializuotos gydymo įstaigos ar skyriaus skirto vaikų psichoneurologiniam gydymui. Dėl to, ribinių būklių (neurotikai, psichopatai, sergantys nerimo sutrikimais, depresija ir pan.) pacientai bei narkomanai ir alkoholikai kentėjo nuo ūmių būklių pacientų (sergantys šizofrenija, psichoze ir kitomis sunkiomis lėtinėmis psichikos sutikimų ligomis). Be to, psichoneurologinės ligoninės negalėjo taikyti darbo terapijos gydymo metodo, nes neturėjo tam tinkamų patalpų. Lemiamos įtakos pacientų gydymui taip pat turėjo nepakankamas gydytojų skaičius bei jų kvalifikacijos neatitikimas. Dėl netolygaus kvalifikuotų gydytojų pasiskirstymo, kai dauguma gydytojų psichiatrų telkėsi Vilniaus ir Kauno miestuose, nebuvo galima suteikti tinkamo gydymo paslaugas asmenims gyvenusiems nedideliuose miesteliuose ir kaimiškose vietovėse.
Aktyvūs gydymo metodai
Kalbant apie Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse nuo 1945 iki 1955 m. taikytus gydymo metodus reikia pasakyti, jog 1945-1950 m. laikotarpyje dominavo aktyvioji terapija – pacientų gydymo būdas taikant medikamentinės traukulinės (traukulius sukeldavo centrinę nervų sistemos veiklą stimuliuojantis analeptikas – korazolis) ir elektros šoko traukulinės terapijos metodus. Prie aktyvios terapijos metodų taip pat buvo priskiriamas gydymo insulinu metodas, kai pacientui suleista insulino injekcija buvo sukeliama medikamentinė, t. y. dirbtinė, koma. Tačiau tuo laiku šis gydymo būdas buvo inovatyvus ir, dėl to, plačiau nepaplitęs. Aktyvios terapijos gydymo metodai buvo taikomi rezistentiškiems, t.y. atspariems kitiems gydymo metodams, pacientams. Be to, šiais gydymo metodais buvo siekiama greitesnio poveikio.
Kita vertus, šie gydymo metodai atskleidžia, koks tuo laiku buvo psichoneurologinėse ligoninėse gydomų pacientų kontingentas – daugiausia pacientai sergantys įvairiomis šizofrenijos formomis. Beje, labiausiai paplitusia priklausomybės ligos forma alkoholizmu sergantys alkoholikai nebuvo priskiriami prie sunkių psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Pirmaisiais pokario metais alkoholikai nebuvo hospitalizuojami. Tačiau netrukus susirūpinta ir jais. 1953 m. psichoneurologinėse ligoninėse gydomi alkoholikai su darė 6,5 proc., o 1958 m. – 12,8 proc. visų tokio tipo ligoninėse gydomų pacientų.
1946-1948 m. Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse aktyvios terapijos gydymo metodai buvo taikyti 1354 pacientams. Pavyzdžiui, Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje 1946 m. elektros šoko terapija taikyta 262, 1947 m – 431, o 1948 m. – 473 pacientams. Neigiamu medikamentinės ir elektros šoko terapijos poveikiu pacientų sveikatai susirūpinta tik atlikus tyrimus. Ištyrus 522 Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje taikytos aktyvios terapijos atvejus buvo nustatyta, jog „defektizacija“ arba neigiamas poveikis pacientų sveikatai, pasireiškė 74 pacientams (nuo elektros šoko -14,2 proc., nuo korazolio – 10,8 proc., nuo insulino – 2,1 proc.). Kita vertus, visose Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse buvo pastebėtas teigiamas insulino terapijos poveikis. Pavyzdžiui, taikant insulino terapijos gydymo metodą Kauno psichiatrinėje ligoninėje pasveiko arba jų būklė pagerėjo 70 proc., Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje, atitinkamai, 38,5 proc. ir 61,5 proc. pacientų, turinčių ūminės šizofrenijos diagnozę. Todėl 1950-1955 m. laikotarpyje Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse daugiausia gydyta insulino terapijos metodu. 1954 m. psichikos sutrikimus turinčių pacientų gydymui pradėti naudoti psichotropiniai preparatai (neuroleptikai arba antipsichotikai). Tuo laiku daugiausia naudojamu neuroleptiku, fenotizino grupei priklausančiu aminazinu (chlorpomazinu), buvo slopinama nepageidautina pacientų būklė. 6-to dešimtmečio pabaigoje su džiaugsmu buvo konstatuota, jog dėl pacientų gydymui panaudotų psichotropinių medikamentų Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse nebėra „triukšmo, šauksmų ir agresijos“.
Valdžios rūpestis
1945-1955 m. Lietuvos SSR susiklosčiusi psichoneurologinio gydymo padėtis netenkino valdžios. Tačiau, labiau nei pacientų gydymo ligoninėse problemos, valdžiai kėlė susirūpinimą didelis į ligonines nepriimtų asmenų skaičius. Tuo laikotarpiu apie psichoneurologinio gydymo padėtį Lietuvos SSR rašytose pažymose buvo akcentuojama, jog į ligonines nepatekę asmenys „savo elgesiu trukdo kolūkiečių darbą, traumuoja vaikus“.
Negalima teigti jog tuometinė Lietuvos SSR valdžia nesiėmė jokių priemonių psichoneurologinio gydymo padėčiai pagerinti. 1951-1956 m. laikotarpyje Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė keletą reikšmingų nutarimų ir potvarkių numatančių psichoneurologinio gydymo kokybės pagerinimą, naujų psichoneurologinių ligoninių steigimą, ambulatorinio (dispanserinio) gydymo išplėtimą ir didesnio skaičiaus kvalifikuotų specialistų parengimą. Su šiais nutarimais yra susijęs psichoneurologinės ligoninės Švėkšnoje atsiradimas.
Įstaigos Šilutės rajone
Iki 1956 m. Lietuvos SSR „Vakarų regione“ nebuvo gydymo įstaigos atitinkančios psichoneurologinėms ligoninėms keliamų reikalavimų: ligoninėje turėjo būti mažiausiai 100 lovų, ligoninė turėjo sudaryti vientisą arba atskirą kompleksą, ligoninė turėtų dirbamos žemės. Be to, šiame regione trūko kvalifikuotų specialistų ir specialios medicininės įrangos. Todėl sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergantys ir į stacionarias gydymo įstaigas nepatekę arba iš perpildytų gydymo įstaigų iškeliami asmenys buvo izoliuojami nuo visuomenės patalpinant juos į invalidų namus.
1945-1956 m. Šilutės rajone veikė dvi tokio tipo įstaigos: Pagrynių psichochronikų (daugiausia slaugyti beglobiai, senatvės negalią turintys ir protiškai atsilikę asmenys) ir Kintų (daugiausia slaugyti senatvės ir fizinę negalią turintys asmenys) invalidų namai. Į šiuos invalidų namus patekę sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergantys asmenys buvo laikomi kartu su kitais gyventojais. Tik XX a. 6-to dešimtmečio pabaigoje pradėta skirti juose slaugomus gyventojus pagal jų sveikatos būklę, amžių ir lytį, įrenginėti atskirus skyrius bei izoliatorius. Pavyzdžiui, 1966 m. Pagrynių psichochronikų invalidų namuose veikė trys uždari, spygliuota tvora aptverti korpusai su izoliatoriais nevaldomiems gyventojams laikyti. Vyrai ir moterys laikyti atskiruose korpusuose. Gyvenimo sąlygas šiuose namuose iliustruoja tokie faktai: patalpos beveik neapšviestos, palatos temperatūra žiemos metu siekė 10-13 C, trūko lovų, 20 m2 palatoje gyveno 8 asmenys. Pasitaikė atvejų, kai sanitarės mušė gyventojus ir juos koneveikė grubiais žodžiais, muštynės tarp išlaikytinių ir nužudymai buvo dažnas reiškinys. Įprastai šiuose invalidų namuose laikomi asmenys čia gyveno iki mirties. Tik 7-to dešimtmečio pradžioje invalidų namuose gyvenantys, sunkius psichikos sutrikimus turintys asmenys pradėti kelti į psichoneurologines ligonines, o turintys lengvesnius sutrikimus – į psichoneurologines kolonijas, pavyzdžiui, Žiegždrių.
Sergančiųjų sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis asmenų gydymo problema Lietuvos SSR pradėta spręsti XX a. 6-to dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvos ūkyje, iš esmės, buvo likviduoti karo padariniai, atsirado daugiau kvalifikuotų gydytojų psichiatrų. Visa tai, ir Kalvarijos psichoneurologinės ligoninės uždarymas suteikė impulsą psichoneurologinio gydymo vystymui Lietuvos SSR. Svarbu ir tai, tuo laiku Lietuvos SSR įsitvirtino Sovietų Sąjungoje suformuota psichikos sutrikimus turinčių asmenų gydymo, paremto I.Pavlovo mokslu, metodika. Aiškinantis psichinių sutrikimų priežastis sovietinis mokslas atmetė genetiką (paveldimumą), o viską aiškino sąlyginiais refleksais, t. y. išorinių dirgiklių poveikiu nervų sistemai. Tokia koncepcija lėmė, kad sovietmečiu psichikos sutrikimams gydyti skirtos įstaigos buvo vadinamos psichoneurologinėmis.
Vykdydamas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimus ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus dėl naujų psichoneurologinio tipo ligoninių steigimo, Šilutės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vykdomasis komitetas 1952 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo perdavė tris Žemaičių Naumiesčio centre esančius pastatus Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijai, naujai steigiamai psichoneurologinei ligoninei. 1952 m. kovo 11 d. Klaipėdos srities DŽDT vykdomasis komitetas patvirtino šį sprendimą ir perdavė Lietuvos SSR Sveikatos Apsaugos ministerijai Žemaičių Naumiestyje, Pergalės gatvėje (dab. Pergalės aikštė), esančius 4, 22 ir 23 numeriais pažymėtus pastatus. Tačiau Ministrų Tarybai įsikišus, psichoneurologinės ligoninės steigimo vieta buvo pakeista. Nutarta psichoneurologinę ligoninę steigti kitame rajone (Priekulės), netoli Žemaičių Naumiesčio esančiame Švėkšnos miestelyje.
Švėkšna
Priimdama sprendimą dėl psichoneurologinės ligoninės steigimo Švėkšnos miestelyje Lietuvos SSR Ministrų Taryba atsižvelgė į gydytojų psichiatrų J.Gliauberzono (dirbo vyriausiuoju gydytoju Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje) ir E.Demidiuko (dirbo vyriausiuoju gydytoju Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje) nuomonę, jog šiame Žemaitijos miestelyje esantis apleistas ligoninės pastatas yra labiau tinkamas psichiatrinės ligoninės paskirčiai nei jo pritaikymas tuberkulioze sergančių asmenų gydymui. Psichiatrams, labiau nei kitos srities gydytojams patiko tai, kad ligoninę sudarė vienas, talpus, į kelis korpusus padalintas pastatas bei tai, kad ligoninės vieta buvo „Vakarų regiono“ centre,- palyginti toli nuo pagrindinių regiono miestų – rajono centro Priekulės (26 km), Šilutės (21 km), Klaipėdos (51 km) ir Tauragės (65 km). Tai, kad psichoneurologinė ligoninė buvo steigiama atokioje kaimiškoje vietovėje taip pat buvo privalumas. Kita vertus, idėja šiame Lietuvos SSR regione statyti psichoneurologinę ligoninę nebuvo nauja.
Dar Nepriklausomoje Lietuvoje kilo psichoneurologinio gydymo tinklo plėtimo klausimas. Gydytojo Vlado Kutorgos apskaičiavimu 1922 m. Lietuvoje buvo apie 8 tūkst. psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Po 10 metų, 1932 m., gydytojo Antano Smalakio apskaičiavimu, tokių asmenų jau buvo apie 15 tūkst. 1928 m., matydamas psichikos sutrikimų turinčių asmenų gyvenamosios ir psichoneurologinių ligoninių vietos neatitikimus, kai psichoneurologinio gydymo centrai buvo Kaune ir Kalvarijoje, gydytojas Antanas Smalstys reikalavo, kad būtų atidaryta nauja 100 lovų psichoneurologinė ligoninė Žemaitijoje. Galima daryti prielaidą, kad šia idėja vadovavosi Šv. Elenos seserų Kongregacija, kuri 1939 m. Švėkšnos miestelio pakraštyje pradėjo vienuolyno – prieglaudos statybą. Todėl sovietinės valdžios sprendimą steigti psichoneurologinę ligoninę būtent Švėkšnoje, buvusiame prieglaudos pastate, galima vertinti, kaip nepriklausomoje Lietuvoje brandintos idėjos realizavimą.
Kaip nepriklausomoje Lietuvoje pradėtas statyti vienuolynas-prieglauda tapo sovietine psichoneurologinio gydymo įstaiga
Su Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės atsiradimu susijusi Šv. Elenos seserų kongregacija, kaip ligonių ir vargšų slauga besispecializuojantis katalikių vienuolių susivienijimas, savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1925 m. Jo centras buvo įsikūręs Kaune. Ši religinė institucija plėtė savo veiklą ir įsteigė du filialus – Jurbarke ir Švėkšnoje. 1935 m. sesers Bonitos Švėkšnoje pradėta veikla greitai virto ambicingu tikslu – Švėkšnoje pastatyti vienuolyną – prieglaudą, galintį atlikti ligoninės funkcijas.
Vienuolės Marijos Bonitos vardą 1927 metais pasirinko Žemgulytė Antanina. Ji 1903 gegužės 1 dieną gimė Žalakiškiuose, Klaipėdos rajone (mirė 1993 sausio 16 dieną Vokietijoje). Į Šv. Elzbietos kongregacijos vienuolyną Karaliaučiuje ji įstojo 1925 m. 1928 m. sesuo M.Bonita išsiųsta į Kauną. 1932 m. dirbo dr. Gylio ligoninėje. 1935 rugsėjo 1 dieną ji paskirta dirbti į Švėkšną, tvarkyti parapijos senelių prieglaudą ir gimnazijos mokinių bendrabutį (red.papildymas.)
Idėjos pagrindu tapo vienišos, beraštės, 60 metų amžiaus Švėkšnos apylinkės gyventojos Petronėlės Daukšaitės vienuolynui – prieglaudai, mainais už jos išlaikymą šioje prieglaudoje iki mirties, perleistas 2,38 ha dydžio žemės sklypas su pastatais (medinis gyvenamas namas, kluonas ir pašiūrė) Švėkšnos miestelio pakraštyje. Šiame sklype užsimota statyti didelę 100 lovų prieglaudą, todėl yra pagrindo manyti, kad čia būtų apgyvendinami bei slaugomi ir psichikos sutrikimus turintys asmenys. Per vienus metus, nuo 1939 m. liepos 13 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn., šiame sklype buvo įrengti prieglaudos pamatai (37 x 14 m.). Likusius darbus teko nutraukti dėl pasikeitusios santvarkos Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai.
Prieš pasikeičiant santvarkai, Šv. Elenos kongregacijos vienuolynas – prieglauda Švėkšnoje susidėjo iš dviejų valdų: 2,38 ha dydžio žemės sklypo Švėkšnoje ir 12,47 ha dydžio sklypo su pastatais buvusiame Stirpeikių dvare – palivarke (trys kilometrai į šiaurės vakarus nuo Švėkšnos). Iš viso Elsbietiečių kongregacija Švėkšnoje ir jos apylinkėje valdė 14,85 ha žemės su pastatais, turėjo 4 arklius, vieną ožką, bei 2 vežimus. Tuo metu vienuolyno filiale dirbo 2 bernai ir 4 mergos. Nacionalizacijos išvakarėse išlaikytinės teisėmis vienuolyne -prieglaudoje gyvenanti P.Daukšaitė turėjo 1 karvę, 2 kiaules ir 2 paršiukus.
1940 m. rugpjūčio 8 d. Švėkšnos valsčiaus žemės komisija, į kurios sudėtį įėjo Švėkšnos valsčiaus komunistų partijos atstovas Moiša Šapiro nacionalizavo vienuolyno – prieglaudos valdomą turtą: žemės sklypą su nebaigta statyti prieglauda Švėkšnoje bei žemės sklypą su pastatais buvusiame Stirpeikių dvare – palivarke. Netrukus šios valdos ir statiniai buvo perduoti naujiems savininkams. Žemės valda buvusiame Stirpeikių dvare – palivarke perduota mažažemiui Pavilnučio kaimo gyventojui Petrui Burneikai (gavo 4,45 ha) ir Gedikių kaimo gyventojui, padieniui miško darbininkui Antanui Jovaišai (gavo 8 ha ir dalį pastatų). Žemės vada (2,38 ha) Švėkšnos miestelyje palikta valstybės poreikiams – ligoninės statybai. Dabar sunku atsakyti į klausimą, kaip greitai naujoji valdžia būtų pradėjusi ar iš vis būtų tęsusi ligoninės statybą Švėkšnoje. Vis dėlto, nuorodą į tai, kad pradėtos statyti ligoninės statyba būtų baigta yra. Per 1940 m. tris mėnesius (spalį, lapkritį ir gruodį) naujoji sovietinė valdžia sveikatos reikalams Lietuvoje skyrė 12 mln. litų, kai Nepriklausomoje Lietuvoje šiam tikslui per visus metus buvo skiriami 7 mln. litų. Ženkliai išaugusių investicijų į sveikatos apsaugą rodė sovietinės socialinės politikos orientaciją į didžiausią ir socialiai labiausiai pažeidžiamą neturtingųjų gyventojų sluoksnį.
1940 m. rugpjūčio 23 d. P.Daukšaitė per Švėkšnos valsčiaus žemės ūkio komisiją pareiškė pretenziją „draugams“ – Tauragės apskrities Žemės tvarkymo komisijai. Savo pareiškime ji nurodė, kad jos žemė buvo išnuomota vienuolynui mainais už jos išlaikymą iki mirties. P.Daukšaitė buvo tos nuomonės, kad sandėris tarp jos ir vienuolyno yra nebegaliojantis, nes vienuolynas nutraukė ligoninės statybą. Todėl pagrindo nacionalizuoti jai priklausančią žemę nėra. Rugsėjo 7 d. P.Daukšaitė gavo atsakymą, jog jos skundas yra „pavėluotas“.
Statybos karo metais
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais vienuolyno – prieglaudos statybos darbai buvo atnaujinti. Vokiečiai rėmė statybos darbus. Galima manyti, kad vokiečiai simpatizavo seserims elzbitietėms, nes Kongregacija, kuriai jos priklausė centras, buvo Vokietijoje ir kur jos vykdė panašią veiklą. Jie padėjo vienuolynui susigrąžinti statybines medžiagas, kurias 1940-1941 m., naudodamiesi Švėkšnoje vykusia „socialine revoliucija“, buvo išgrobstę švėkšniškiai. Be to, jie nemokamai davė statybinių medžiagų (cemento, plytų, geležinės armatūros ir kt.) iš netoli Gargždų buvusių, Minijos kairiajame krante rusų nebaigtų statyti „Molotovo“ gynybinės linijos bunkerių.
1942 m. buvo pastatytas pirmas prieglaudos aukštas, o 1943 m. iškeltas antras aukštas ir uždėtas stogas. Iki galo neįrengta pastatas, kaip šiltine sergančius pacientus gydanti ligoninė, atidaryta 1944 m. sausio mėn. Prieglaudos – ligoninės veikla nutrūko 1944 m. spalio mėnesį, kai į Švėkšną sugrįžo sovietinė valdžia.
Iki 1953 m. buvusios ligoninės pastatas stovėjo apleistas, beveik nenaudojamas. Greta ligoninės tebegyveno P.Daukšaitė. Aušros gatvės 13-ju numeriu pažymėto namo dalį ji nuomojo Jono Uselio ir Antano Bielčiaus šeimoms.
Dideli naujos valdžios užmojai
Viskas pradėjo keistis nusprendus buvusios ligoninės pastate įrengti 100 lovų psichoneurologinę ligoninę. Pagal atidarymo planą, ligoninė turėjo pradėti funkcionuoti 1953 m. Tais metais planuota įrengti 50 lovų. Likusios 50 lovų turėjo būti įrengtos iki 1955 m. Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerija numatė paskirti šiai psichoneurologinei ligoninei vieną gydytoją neurologą.
Darbų atlikimas buvo pavestas Komunalinio ūkio ministerijai priklausančiai Šilutės Statybos ir remonto kontorai. Tačiau dėl lėšų trūkumo ir netinkamų prioritetų nusistatymo, kai Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerija daugiausia lėšų skyrė centrinių ligoninių ir kurortų vystymui, pradėti darbai vyko labai lėtai.
Toks darbų organizavimas ir jų tempai netenkino centrinės valdžios, kuri siekė per trumpą laiką išplėsti psichoneurologinio tipo gydymo įstaigų tinklą, ligoninėse padidinti lovų skaičių. Todėl 1954 m. lapkričio 27 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl psichoneurologinių įstaigų tinklo Lietuvos SSR išplėtimo. Pagal šį nutarimą ypatingas dėmesys buvo skirtas psichoneurologinės ligoninės Švėkšnoje statybai užbaigti. Nutarta statomoje ligoninėje lovų skaičių padidinti iki 200. Pirmųjų 50 lovų pridavimas eksploatacijai numatytas 1955 m. Likusias 150 lovų numatyta įrengti iki 1957 m. (100 lovų – 1956 m., 50 lovų – 1957 m.). Taip pat numatyti etatai 4 gydytojams psichiatrams.
Stringantis statybų planas
1955 m. psichoneurologinės ligoninės statyba Švėkšnoje buvo įtraukta į Lietuvos SSR 1955-1960 m. sveikatos apsaugos išvystymo penkmečio planą. Statomai ligoninei sutektas respublikinės reikšmės objekto statusas. Tačiau pirmaisiais penkmečio metais ligoninėje atliktų darbų apimtis nebuvo didelė. Tam turėjo įtakos kvalifikuotų statybininkų trūkumas bei statybvietės nuošalumas. Be to, dėl statybininkų komandiruotėms papildomai išmokėtų pinigų, dėl samdomiems kvalifikuotiems darbininkams (daugiausia santechnikams) mokamo didesnio atlyginimo bei dėl piniginių baudų bankui už statybai paimtus ir laiku negrąžintus kreditus, Šilutės Statybos ir remonto kontora 1955 m. patyrė 66 tūkst. 400 rb. nuostolį. Visa tai lėmė, kad Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės statybos planas nebuvo įvykdytas.
1956 m. vasario 9 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vykusiame posėdyje buvo svarstoma psichoneurologinio gydymo padėtis, kaip vykdomas ligoninių tinklo plėtimas. Savo pasiūlymus ir projektą teikė Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Preikšas ir Sveikatos apsaugos ministras Bronislavas Penkovskis (Penkauskas). Atsižvelgiant į posėdyje išsakytas pastabas ir siūlymus 1956 m. vasario 11 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą „dėl priemonių gyventojų psichoneurologinei pagalbai Lietuvos TSR pagerinti“, kuriame akcentavo, kad nėra vykdomas 1954 m. Lietuvos SSR MT nutarimas – ypač nepatenkinamai vykdomas psichoneurologinių įstaigų tinklo plėtimas. Ministrų Tarybos nutarimu Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės statybos darbus vykdžiusi Komunalinio ūkio ministerija ir Šilutės rajono vykdomasis komitetas, kuriam buvo pavaldi darbus atliekanti bei Komunalinio ūkio ministerijai priklausanti Šilutės Statybos ir remonto kontora, buvo įpareigoti įvykdyti plane numatytą darbų apimtį, t. y. 1956 m. įrengti 100 lovų. Ligoninės statybos užbaigimui buvo skirta 1 mln. 100 tūkst. rb.
Pagal darbų planą pirmųjų 50 lovų įrengimui iki 1956 m. gegužės mėn. buvo skirta 330 tūkst. rb. Iš jų vandens gręžinio įrengimui – 80 tūkst. rb. Tačiau iki birželio mėn. buvo atlikta darbų, kurių vertė siekė tik 65 tūkst. rb. Pagrindine to priežastimi įvardinta Sveikatos apsaugos ministerija, kuri nesiėmė iniciatyvos nutarimui įgyvendinti, o darbus paliko savieigai.
Iš tiesų tokia padėtis susidarė dėl statybos darbus atliekančio subrangovo, Šilutės rajono Statybos ir remonto kontoros negalėjimo vykdyti didelės apimties darbus. Pirmiausiai, dėl Švėkšnos ligoninės statybos darbų sumažėjo Šilutės remonto ir statybos kontoros pelningumas: per pirmąjį 1956 m. pusmetį planuota gauti 36 tūkst. 500 rb. pelno, o gauta tik 12 tūkst. 900 rb. Šios sumos nepakako kontoros 1955 m. patirtiems nuostoliams padengti. Antra, vykdomus darbus stabdė nesavalaikis užsakovo (Sveikatos apsaugos ministerijos) atsiskaitymas už atliktus darbus. Per 1956 m. pirmąjį ketvirtį, už laiku negrąžintus kreditus, Šilutės statybos ir remonto kontora sumokėjo bankui 2.406 rb. 90 kap. baudą. Padėtį bandyta taisyti atidedant darbų užbaigimo terminą iki liepos 1 d.
Vis dėlto, Šilutės Statybos ir remonto kontorai Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės statyba tapo nepakeliama našta, ypač po to, kai Sveikatos apsaugos ministerija laiku neatsiskaitė su kontora už jau atliktus darbus. Pavyzdžiui, 1956 m. balandžio 1 d. Sveikatos apsaugos ministerija buvo skolinga Šilutės Statybos ir remonto kontorai 26 tūkst. 183 rb. 41 kap. – daugiau kaip pusę kontorai skolingų ūkio subjektų sumos. Formali neatsiskaitymo priežastis buvo ta, kad dėl laiku nesutvarkytos projekto dokumentacijos ligoninės pastato negalima buvo priduoti valstybinei priėmimo komisijai. Ši problema buvo išspręsta, kai psichoneurologinės ligoninės Švėkšnoje statyba iš Komunalinio ūkio ministerijos buvo perduota Miestų ir kaimų statybos ministerijai.
Rangovų keitimas buvo naudingas
Naujas rangovas užbaigė visus plane numatytus ligoninės statybos darbus 1958 m. Pažymėtina, jog Švėkšnos psichoneurologinės statyba sudarė ne tik vidaus ir išorės apdailos bei aplinkos tvarkymo darbai, durų, langų su grūdintu stiklu – „stalinitu“ ir grotų juose įstatymas, vandentiekio ir kanalizacijos įrengimas ar mūrinės 2,5 metrų aukščio tvoros statyba, bet ir tokio tipo įstaigai būtinos miestelio infrastruktūros elementų pajungimas. Kadangi ligoninės pacientai neturėjo specialios prausyklos, o aptarnaujantis personalas gyvenamos vietos, tai 1956 m. spalio 31 d. Švėkšnos psichoneurologinei ligoninei buvo perduota 264 m2 Švėkšnos miestelio pirtis ir 112 m2mūrinis, 4 butų (kambarių) namas Melnikaitės gatvėje Nr. 5. Pagrindiniam sovietinio psichoneurologinio gydymo metodui – darbo terapijai taikyti ir sovietiniam ekonominiam savarankiškumui stiprinti, t. y. ūkiskaitai plėsti, 1957 m. balandžio 18 d. ligoninei buvo paskirtas 63,8 ha žemės sklypas iš „Žemaitės“ kolūkio žemės masyvo. Šiame sklype „besigydantys“ pacientai kartu užsiaugindavo augalinės kilmės, o vėliau ir mėsos maisto produktų. Bet pirmaisiais ligoninės darbo metais darbo terapija buvo vykdoma pacientams atliekant ligoninės teritorijos gerbūvio tvarkymo darbus: sodinti medeliai, tiesiami takeliai, prižiūrimas į ligoninę vedantis kelias. Buvo atvejų, kai ligoninės pacientai, kaip pigi arba nemokama darbo jėga, buvo išnaudojami įvairiems, sunkiems darbams pas Švėkšnos apylinkės gyventojus.
Ligoninės atidarymo data
Švėkšnos psichoneurologinė ligoninė neturi tikslios atidarymo dienos. 1956 m. kovo 18 d., dar tebevykstant statyboms, Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Švėkšnos psichiatrinės ligoninės gydytoju psichiatru paskirtas Pranas Japertas. Pirmieji 40 pacientų į ligoninę atvežti iš Vilniaus psichoneurologinės ligoninės 1956 m. birželio 23 d. Vėliau jų dar buvo atvežta iš Kauno psichoneurologinės ligoninės.
Iš šių ligoninių į Švėkšną atvežti pacientai buvo „rinktiniai“ – pačių sunkiausių būklių. Viename mažiausių pastato korpusų (šiaurės-rytinis korpusas) buvo įrengtas pirmasis ligoninės skyrius. Šiame skyriuje buvo 50 lovų, t. y. ant žemės klojamų čiužinių (matracų). 1957 m. įrengtame pietrytiniame pastato korpuse buvo atidarytas antras ligoninės skyrius. Atidarius šį skyrių vyrai ir moterys izoliuoti vieni nuo kitų skirtinguose ligoninės korpusuose. 1958 m., pagrindiniame ir didžiausiame ligoninės korpuse (pietinis pastato korpusas), atidarytas trečias – neurozių skyrius. Įrengus šį skyrių, kartu, buvo įvykdytas 200 lovų planas ir baigta ligoninės statyba.
Būtina pažymėti, kad nuo Respublikinės Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės darbo pradžios šioje ligoninėje besigydančių pacientų buvo kur kas daugiau nei ligoninėje buvo lovų. Pavyzdžiui, 1958 m. 200 lovų turinčioje ligoninėje buvo gydomi 300 pacientų. Kad sumažintų ligoninėje gydomų pacientų skaičių, „pasveikusieji“, t. y. įvairiais gydymo būdais nuslopinti ir, dėl to, pavojaus visuomenės nariams nebekeliantys pacientai buvo perkeliami į invalidų namus.
Miestelis – ligoninės sinonimas
Kalbant apie tai, kodėl sovietmečiu Švėkšnos miestelis pradėtas tapatinti su psichiatrine įstaiga galima išskirti kelis veiksnius.
Pirmiausia, Švėkšnos psichoneurologinė ligoninė pagal savo padėtį ir dydį buvo vienintelė tokio tipo įstaiga „Vakarų regione“. Šioje ligoninėje gydėsi pacientai ne tik iš Šilutės, bet ir iš kitų Lietuvos SSR rajonų. Žinia apie čia veikiančią psichoneurologinę ligoninę ėmė sparčiai plisti, kai Sovietų Sąjungoje imta spręsti sergančių nuo priklausomybės alkoholiui problemą. Vykdant SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1961 m. birželio 19 d. priimtą Įsaką „Dėl kovos su girtuokliavimu sustiprinimo“, Lietuvos SSR Ministrų Taryba liepos 28 d. priėmė nutarimą dėl asmenų, sergančių priklausomybe nuo alkoholio, priverstinio gydymo. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. Sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą, kuriuo reglamentavo tokių asmenų gydymą psichoneurologinėse ligoninėse. Pagal anuomet galiojusią tvarką priverstiniam gydymui į psichoneurologinę ligoninę patekdavo asmenys turintys rajono ar miesto, kuriame jie gyveno, vykdomojo komiteto nutarimą. Pareiškimą dėl priverstinio gydymo galėjo rašyti šeimos nariai arba darbovietės, kurioje dirbo alkoholiu piktnaudžiaujantis asmuo, „draugiškas teismas“.
Išvadą apie asmens sveikatos būklę ir pareiškimą dėl sergančio asmens siuntimo į psichoneurologinę ligoninę teikdavo miesto arba rajono vyriausiasis gydytojas. Gydytis siunčiamo asmens sutikimas nebuvo reikalingas. Kokia gili buvo visuomenę apėmusi besaikio alkoholio vartojimo problema iliustruoja tai, jog 7-to dešimtmečio viduryje Švėkšnos psichoneurologinėje ligoninėje nuo priklausomybės alkoholiui gydėsi katalikų kunigas iš Mažeikių rajono, kepenų cirozę nuo besaikio alkoholio vartojimo taip pat gydėsi Šilutės katalikų parapijos klebonas.
Ironiška, tačiau „stikliuko“ mėgėjų buvo pačiame ligoninės personale. 1964 m. ligoninėje buvo svarstomas sanitaro K. elgesys dėl alkoholio vartojimo darbe, bei galimybės gydytis „darbo vietoje“. Alkoholikų atsiradimas Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje išplėtė čia besigydančių pacientų geografiją ir padidino pacientų kaitos dinamiką, nes sunkius lėtinius psichikos sutrikimus turintys asmenys iš ligoninės retai išeidavo gyvi.
Antra priežastis, dėl kurios Švėkšną imta tapatinti su psichiatrine ligonine yra ta, kad miestelyje atidaryta ligoninė per trumpą laiką tapo pagrindine ir didžiausia Švėkšnoje veikianti įstaiga. Iki 1956 m. Švėkšnos miestelis niekuo neišsiskyrė iš kitų Lietuvos SSR miestelių. Tai buvo centrinė kolūkio „Julė Žemaitė“ gyvenvietė. Įsteigus psichoneurologinę ligoninę miestelio struktūra pasikeitė: centriniu miestelio objektu tapo ligoninė. 1962 m. ligoninė gavo leidimą 4 ha plote statytis 4-ių butų gyvenamąjį namą. 1968 m. ligoninei suteiktas dar vienas sklypas (0,25 ha) 12-os butų gyvenamojo namo statybai.
Be to, Švėkšnos psichoneurologinei ligoninei buvo skirtas žemės sklypas Švėkšnos miestelio kapinėse, kuriame buvo laidojami mirę pacientai. 1970 m., siekiant padidinti lovų skaičių Švėkšnos psichoneurologinėje ligoninėje, Šilutės Kilnojama mechanizuota kolona pradėjo ligoninės priestato statybą. Pagal lovų skaičių, per 30 metų, ligoninė išaugo beveik 11 kartų (1983 m. ligoninėje buvo 560 lovų).
Didėjantis lovų skaičius atspindėjo ligoninės personalo augimą. Pradžioje ligoninė turėjo apie 20 etatinių darbuotojų, o 9-to dešimtmečio viduryje ligoninę aptarnaujančio personalo skaičius išaugo beveik iki 600. Nuo 8-to dešimtmečio vidurio bendras ligoninės personalo ir pacientų skaičius prilygo pusei Švėkšnos miestelio gyventojų. Natūralu, kad su šia gydymo įstaiga, vienaip ar kitaip, buvo susijusi kiekviena Švėkšnoje gyvenanti šeima ar asmuo. Visa tai visuomenės akyse formavo Švėkšnos, kaip psichiatrinės įstaigos įvaizdį, kūrė atitinkamas asociacijas.
Yra dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį norint suprasti, kodėl psichoneurologinė ligoninė tapo Švėkšną iš kitų Lietuvos SSR gyvenviečių išskiriančiu požymiu.
Dar nuo pagonybės laikų
Tik prasidėjus psichoneurologinės ligoninės statybai, pirmiausia Švėkšnoje ir jos apylinkėse, pasklido kalbos apie čia statomą „durnyną“. Kalbant apie tokio požiūrio į psichoneurologinę ligoninę ištakas reikia pasakyti, kad jis turi gilias, pagonybės laikus siekiančias šaknis. Nors lietuvių kultūroje į psichikos sutrikimus turinčius asmenis buvo žiūrima atlaidžiai, tačiau pašiepiančiai. Psichikos sutrikimų turintys žmonės buvo laikomi nepilnaverčiais, jų vengiama. Psichikos ligos ir jų priežastys žmonėms buvo neaiškios ir nesuprantamos.
Krikščioniško – katalikiško mokymo įtakoje susiformavo požiūris į psichikos sutrikimus turinčius asmenis, kaip velnio ar dvasios apsėstuosius. Dėl to, psichikos sutrikimai nebuvo laikomi ligomis, o vertinami, kaip Dievo bausmė.
Antra vertus, protas buvo didžiausia vertybė, todėl proto negalia buvo laikoma didžiule nelaime. Tai, kad viduramžiškas požiūris į psichikos sutrikimus turinčius asmenis išliko gajus ir sovietinėje Lietuvoje, lėmė istorinė valstybės raida, kai visais laikais didžiausias ir religingiausias gyventojų sluoksnis – valstiečiai, nepriklausomoje Lietuvoje tapo valstybės pagrindu, jos atrama.
Kaimiškos, religingos ir neišsilavinusios visuomenės planingas švietimas Lietuvoje pradėtas tik XX a. 4-jame dešimtmetyje. Tačiau tai nereiškia, jog įvestas privalomas pradinis išsilavinimas visuomenę savaime padarė apsišvietusią. Kad visuomenės švietimo rezultatai nėra pasiekiami per trumpą laiką parodo minėtos Aušros gatvės gyventojų raštingumo pavyzdys. Sovietinės okupacijos pradžioje, 1945-1946 m., iš 25 šioje gatvėje gyvenusių šeimų 8 šeimų „galvos“ buvo beraštės. Kita vertus, krikščioniška – katalikiška daugumos visuomenės narių tapatybė yra inertiška radikaliems pokyčiams, ypač kada kalbama apie tradicinių vertybių ir papročių kaitą.
Šalia ligoninės pastatytas namas ligoninės personalui.
Pimasis ligoninės personalas su ligoninės vedėju gydytoju Pranu Japertu.
Švėkšnos ligonine 1958 m.
1957 m. pavasaris.
Pirmieji ligoninės slaugytojai.
Pirmoji ligonių ir aptarnaujančio personalo talka. 1957 m. birželio 11 d.
Pirmoji ligonių ir aptarnaujančio personalo talka. 1957 m. birželio 11 d.
Švėkšnos ligoninė. 1957 m. pavasaris.
Laisvalaikis lauke. 1961 m.
Švėkšnos ligonine 1958 m.
Švėkšnos ligonine 1958 m.
Švėkšnos ligoninės statybos.
Ligoninės kiemas.
Jau žvilgsnis per tvorą. 1958 m.
Šalia ligoninės pastatytas namas ligoninės personalui.